Vasara

Atėjus vasarai tylu mano bloge, nors namie įvykių nestinga. Griovėm sienas, įsidėjome didelį langą ir duris į kiemo pusę, dabar prie namo jau tuoj tuoj bus terasa. Labai jos laukiu. O langais labai džiaugiuosi, dabar kai vaikai kieme, matau juos pro visus langus, iš visų pusių.
O vaikai jau dideli. Savarankiškėja. Abu daug šneka, Sofija pradėjo įdomiai samprotauti, labai smagu, kad su ja jau galima dėl beveik visko susitarti, nors kartais neišvengiam ir piktumu, kai žodelis "noriu" yra pats galingiausias, atrodo, net vienintelis. Juliukas šneka, kartoja visus žodžius. Net jei neteisingai pasako, iš intonacijos ir skiemenavimo galima suprasti apie ką šneka. Pavyzdžiui apie futbolą :)
Jau birželio pabaigoje išleisim tėtį ir vyrą į komandiruotę, vėl leisim vasarą vieni ir lauksim.
Lėlės, mano mažas pasaulis. Nerčiau į jį kiekvieną laisvą minutę, beveik visada taip ir darau. Kartais visos mintys ir net sapnais apie lėles ir su jomis, esu visiškai užvaldyta. Viena lėlė jau beveik baigta, kita pradėta ir dar bent trys sėdi galvoje ir laukia kol bus sukurtos.
Turbūt dar viena priežastis, dėl kurios tylu mano bloge, labai noriu pakeisti jo išvaizdą, bet vis ar nesirįžtu, ar nežinau nuo ko pradėti, taip ir laukiu, tos lemtingos minutės.
Dar pamiršau parašyti - mes jau valgom savo braškes.

Papūgėlė

Kažkaip netikėtai ilgai užtruko, kol į blogą Papūgėlė atkeliavo, visur kitur prisistatyt jau spėjo :)
Taigi, pavasarį parskrenda paukščiai, varnėnai, gandrai ir papūgėlės. Viena tokia Papūgėlė, gėlė nešina, nusileido ir ant mano palangės. Papūgėlė nepaprasta, šokanti baletą, mėgstanti gėles ir įdomias šukuosenas.

Pavasaris mūsų namuose

Mūsų pavasaris prasidėjo namų griovimo darbais, mano peršalimu ir Sofijos atostogomis. Gal neprasidėjo, įpusėjo, tiksliau būtų. Džiagiuosi atėjusia šiluma, besidžiaugdama gal per daug nusirengiau, va ir bėganti nosis. Jokio malonumo...

Kitą savaitę jau valgysim savo ridikėlių, šiandien apžiūrėjau, kad ne tik špinatai sudygo lauke, bet dar žirniai ir burokai. Manęs gal kas ir nesupras, bet jaučiu didžiulį malonuma, sukišdama pirštus į žemę, sėdama, sodindama, ravėdama, vaikus ir gyvūnus nuo lysvių gainiodama. O kas dėl vaikų, jie nespėjusias gerai užaugti rūgštynes jau suvalgė, svogūnai taip pat apipešioti, net ir vienišas išdygęs česnakas neliko nepastebėtas, nuskabytas ir jis.

Namai uždangstyti plėvelėm - meistras daro naują krosnį. Gal pečių? Bet krosnis lietuviškiau, o ir meistras Jonas - krosnininkas, jei reikia galiu rekomenduoti. Ir dar užsakėm langus didžiąjai užmūrytai svetainės sienai, didelį langą ir duris į lauką, į terasą. Dar laukia svetainės sienų naujo "rūbo" paieška. Kol kas neįsivaizduoju nei kokių spalvų norėčiau, nieko. turbūt bus - atėjau, pamačiau, paėmiau, nes kitaip man labai sunku nuspręsti.

O per tiek visokių įvykių mano lėlės nesulaukia manęs, aš neprieinu prie jų. Labai tikiuosi, po savaitės kitos viskas grįš į savo vėžes. Gražaus pavasario :)

Monika. Vėjavaikė.

Kuo toliau, tuo sunkiau man suprasti, kaip su tom lėlėm. Nuo pradinio sumanymo Monika nukrypo visiškai į kitą pusę. Turėjo stovėti - nenorėjo, reikėjo sušukuoti - nesidavė. Todėl ir gimė Monika. Vėjavaikė, truputį liūdna, truputį susivėlusi.

Sėdinti 48 cm. Paperclay, natūrus vilnos pluoštas, linas, medvilniniai nėriniai, biseris, akrilas, mediniai karoliukai.

Sofijai jau 3!

Vakar atšventėm/paminėjom trečią Sofijos gimtadienį. Pirmas tikras vaikų balius buvo namuose.

Nuostabu matyti kai vaikas keičiasi, auga, protingėja. Jau trijų, o tiek šnekos, minčių ir įdomybių pilna. Labai norėčiau kažkaip glaustai aprašyti savo trimetę, bet tai tiesiog neįmanoma. Metų pradžioje pradėjusi šnekėti suprantamai visiems, ne tik namiškiams, dabar kalba puikiai, deklamuoja eilėraščius ir dainuoja dainas. Užsiimam įvairiais rankdarbiais, lipdymu, klijavimu ir piešimu, mėgstamas žaidimas - Lego, atiduotas mano brolio. Ir žinoma knygos. Tai pats mėgstamiausias daiktas/žaislas namuose. Ir ne tik Sofi, bet ir Juliaus, abiem gali nebūti kitų žaislų, bet knygos privalomos. Džiaugiuosi dėl to, labai tikiuosi, kad ateityje knyga išliks mėgstama.

Mes padovanojom Sofijai pirmą stalo žaidimą, kurį gali žaisti ir visa šeima. Reikia išdėlioti ant stalo korteles, o vaikui užsidengus akis suaugęs kelias koteles apverčia ir vaikas turi surasi kuriose kortelėse pasikeičia paveikslėlis. Sofijai įdomu, man patinka, kad žaidimas trunka neilgai, todėl jai neatsibosta ir įmanoma pažaisti iki galo.

Vienas neišspręstas dalykas, ar jau vesti Sofi į darželį. Negaliu apsispręti ar tikslinga tai daryti prieš vasarą, kai vis tiek visur važinėsim ir reguliariai darželio lankyti nelabai galėsim..

Kultūra

Tiksliau kultūra mano gyvenime. Seniai seniai buvau teatre, o tokią progą susiorganizavau labai netikėtai, perskaičiusi įspūdžius apie spektaklį "Ša, kalba mamos". Dar nėštukę draugę kartu pasiėmiau. Man patiko labai labai. Įpusėjus spektakliui supratau, kaip pasiilgau savo vaikų, kaip juos myliu, kaip noriu kuo greičiau apkabinti. Ir dar vieną kartą įsitikinau, kad mano vyras pats pats geriausias. Negaliu pritaikyti nei vienos frazės, spektaklyje nuskambėjusios apie vyrus, savo vyrui. Labai džiaugiuosi, kad man nereikia prašyti, kad jis pabūtų su vaikais, pabendrautų su jais ar manimi. Tiesiog puikų vyrą turiu, kai pagalvoju :)

Man pasirodė, kad geriausia šį spektaklį aplankyti kai jau esi mama ir vestis savo mamą.

O besilaukianti draugė išsigando truputėlį, turbūt to chaoso, kurio neišvengiamai į gyvenimą atneša vaikai.

Atradimai ir nuotaikos pavasario belaukiant

Laukiu laukiu to pavasario, žinau, ne aš viena tokia. Bet kol sulauksim... kieme ir mūsų gatvelėse bus viena didelė bala, purvynas ir ledas po vandeniu. Jau šiandien vieną minutę pabuvusi lauke Sofi grįžo šlaputėlė - įkrito į balą. Persirengėm ir ėjom vėl. Patrepsėjom aplink namą tėčio nukastais takiukais ir parėjom namo. Duokit saulės, duokit šilumos!

Netikėtai atradau smagią šeimyną, su dvynukais, gyvenančius Pavilny. Va kokių kaimynų yra :)

Mes planuojam sveitainės pertvarkymą, griausim mūsų senelį pečių ir statysim modernų židinį, su ortakiais, kad ir šilta ir gražu būtų. Ir dar brangusis vyras pažadėjo išgriauti sieną ir įstatyti didžiulį langą ir duris į kiemo pusę, į būsimą terasą. Tai va tų langų dabar labiausiai noriu, didelės plačios palangės.

Ir dar apie nuotaikas. Kažkokia nekūrybinga pasidariau, nesilipdo mano lėlės, nenori išlįsti iš mano galvos ir pavidalą įgauti. O tiek jų jau ten tupi, tuoj vietos neliks. Kalbinu nors po truputį, nors vieną mažiukę, kad naujoms vietos atsirastų. žiūrėsiu kas iš to išeis.

Knygų mugė

Vakar mes su Sofija apsilankėme Knygų mugėje. Jau treti metai iš eilės, neskaitant tų metų, kai į Knygų mugę ji keliavo mano pilve. Va per tokius kasmetinius įvykius pamatau, kaip paaugo mano vaikas. Šiemet viskuo domėjosi, su visais kalbėjo, dėkojo, sveikinosi. Labai gera kompanionė.

Šiemet pirkom nedaug knygų. Jokios grožinės literatūros, nes man romanus ir kasdienius skaitinius smagu imti iš bibliotekos. Pirkom vaikišką atlasą Sofijai, "Iliustruotą vaikų enciklopediją" abiems vaikams, kai jie bus didesni, nes už storą storą knygą, kuri, manau, bus labai naudinga tesumokėjome 30lt! Taip pat kelias knygas parvežėm broliui, o man pirkom "Dekupažas ir kitos dekoravimo technikos". Šios knygos gimimą netyčia užtiko ir sekiau čia, pačios knygos nepaleidau visą vakarą, labai išsamu, labai naudinga net ir tiems, kurie apie dekupažą yra girdėję labai labai mažai.

Pusryčiai su Klimtu

Prasidėjus šiems metams aš jaučiau, kad man jie bus kitoki. Ir ta nuojauta po truputį pildosi. Šiandien viena mano lėlė iškeliavo džiuginti naujų namų. Ir pirmą kartą aš lėlės nepadovanojau.

Taigi, "Pusryčiai su Klimtu". Idėją padiktavo užuomina, kad lėlės gavėja labai mėgsta dailininko Gustavo Klimto darbus. Visa kita susidėliojo savaime.

Paperclay, šilkas, linas, vilnos garbanos, čekiško stiklo ir mediniai karoliukai, akriliniai dažai, pastelė, oda, keramika, medis. 37 cm (be stovelio)

Sekmadienio mintys. Tėvai ir vaikai. Arba kaip auginti vaikus, kad paskui netektų gailėtis

Kas man pasakys - kaip? Tarp labai artimų ir ne tokių artimų žmonių pilna tokių, kurie pilni nesutarimų su tėvais, paslėptų nuoskaudų, pykčio ir blogumo. skubu rašyti, kad aš nesu tokia. Su savo tėvais sutariu net labai gerai, džiaugiuosi, kad juos tokius nuostabius turiu ir pati norėčiau, kad mano vaikai apie mane galvotų taip, kaip aš apie savo tėvus. Bet šiandien ne apie tai.

Man labai keista stebėti suaugusius vaikus ir dar labiau suaugusius jų tėvus, kurie gyvena kovoje - kas geriau žino kaip vaikui gyventi gyvenimą. Tas keistumas vėlgi kyla dėl to, kad mano tėvai niekada ar beveik niekada neaiškino kur man mokytis, kada eiti dirbti, kada tekėti ar gimdyti vaikus. Turėjau daug laisvės priimti sprendimus, daryti klaidas ir jas taisyti ir esu labai už tai dėkinga. Bet ir vėl. Tarp pačių artimiausių matau kitokių pavyzdžių ir mąstau kaip man nepadaryti klaidų, netapti savo vaikų prieše. Nenoriu kad kiekvienas mano žodis būtų priimamas kaip kritika ar nepagrįstas reikalavimas. Nenoriu, kad mano vaikai nenorėtų man kažko pasakoti vien todėl, kad jie jau žino, kad mamos reakcija bus neigiama. Noriu leisti vaikams gyventi jų gyvenimą.