Sekmadienio mintys. Tėvai ir vaikai. Arba kaip auginti vaikus, kad paskui netektų gailėtis

Kas man pasakys - kaip? Tarp labai artimų ir ne tokių artimų žmonių pilna tokių, kurie pilni nesutarimų su tėvais, paslėptų nuoskaudų, pykčio ir blogumo. skubu rašyti, kad aš nesu tokia. Su savo tėvais sutariu net labai gerai, džiaugiuosi, kad juos tokius nuostabius turiu ir pati norėčiau, kad mano vaikai apie mane galvotų taip, kaip aš apie savo tėvus. Bet šiandien ne apie tai.

Man labai keista stebėti suaugusius vaikus ir dar labiau suaugusius jų tėvus, kurie gyvena kovoje - kas geriau žino kaip vaikui gyventi gyvenimą. Tas keistumas vėlgi kyla dėl to, kad mano tėvai niekada ar beveik niekada neaiškino kur man mokytis, kada eiti dirbti, kada tekėti ar gimdyti vaikus. Turėjau daug laisvės priimti sprendimus, daryti klaidas ir jas taisyti ir esu labai už tai dėkinga. Bet ir vėl. Tarp pačių artimiausių matau kitokių pavyzdžių ir mąstau kaip man nepadaryti klaidų, netapti savo vaikų prieše. Nenoriu kad kiekvienas mano žodis būtų priimamas kaip kritika ar nepagrįstas reikalavimas. Nenoriu, kad mano vaikai nenorėtų man kažko pasakoti vien todėl, kad jie jau žino, kad mamos reakcija bus neigiama. Noriu leisti vaikams gyventi jų gyvenimą.