Ligos ligelės

Kur jau apie jas neparašysi. gal gavusios dėmesio paliks mus pagaliau ramybėje? Norėtųsi parašyti nelabai ir gražiai - užkniso mane jau. paskaičiavau ką tik, kad su trumpom pertraukom sergam, kostim sloguojam nuo Juliaus gimtadienio, praėjusių metų lapkričio 24, tada Sofi pirmą kartą pakilo temperatūra. Tai va, išsikapstom, pabūnam savaitę gerai ir vėl į tą pačią balą...
Šiemet Sofi ėjo į darželį 4 dienas, po jų pradėjo kosėt, sloguot, mažas iš paskos, kol Sofija kažkaip be didelių pastangų išsikapstė, o Juliukui blogėjo blogėjo iki šiandien dienos diagnozės - plaučių uždegimo.
Dar nei vienus metus taip nesirgom, galvoju ir turbūt esu teisi - mūsų išlauktas ir išsvajotas darželis padarė savo, bacilų iš ten sesė parneša nemažai...
Dar nei vienais metais nekeikiau žiemos, nekalbėjau, kad va, greičiau pavasaris ateitų, stengiausi džiaugtis kiekvienu metų laiku, na bet šiemet - greičiau pavasaris!!! Norisi rėkti, nes atsibodo. Ir sergantys vaikai ir vaistam išleidžiamos sumos. Ir ištisas sėdėjimas namuose...
Žinau, kad bus geriau, tik klausimas - kada?

Juliui jau 2 metai

Labai greitai bėga laikas. Labai greitai auga vaikai ir šiandien mes jau švenčiam antrą Juliaus gimtadienį. Turiu tiek daug gražių žodžių pasakyti apie savo mylimiausią sūnelį, kad nežinau nuo ko pradėti. Turbūt nuo to, kad jis didelis ir protingas, daug šnekantis ir įdomiai samprotaujantis. Savarankiškas, bet ir mamyčiukas kaip reikiant. Visai kitoks nei sesė, labai kategoriškas, nesukalbamas ir užsispyręs. Tikiuosi šios savybės jam padės gyvenime, o laikui bėgant jis pasidarys nuolaidenis. Daugeliu atveju, labai panašus į savo tėtį, ne veltui jie abu po tuo pačiu ženklu gimę, bet labai puikiai nekreipia dėmesio į smulkmenas - taip kaip aš. Jo dažnai kartojama frazė (išmokta iš manęs) - "nieko tokio" ir ji tinka visur ir visada. Nieko tokio išpaišyti sienas, lovą, prisisioti į kelnes, mušti sesę, šokinėti ant lovos. Nieko tokio.

Jis labai geras, moka užmigti pats, moka apsikabinti ir pasibučiuoti (kai pats to nori), nuostabiai žaidžia, valgo maudosi ir miega su mašinom. Ir mašinos jam yra viskas. jam labai patinka rūbai ir kojinės su mašinom, apsirengęs kažkuo nauju, būtinai eina pažiūrėti į veidrodį ir dar pasako, kad "čia aš, gražu".

Tiesą sakant, taip blogai miegojau šiąnakt, taip prisiminiau jo gimimą, kad dabar rašant net ašarą išspaudžiau... labai myliu ir labai džiaugiuosi turėdama tokį šaunų sūnų, kuriam vis dar reikia mamos (tikiuosi ilgai dar tai nesikeis), kuris nori būti kaip tėtis (todėl striukė kaip tėčio ir jam reikia vaikščiot po namus su chalatu - kaip tėčiui), kuris yra labai geras brolis, nes mūsų vaikų žaidimai, kai jie nesipyksta, yra verti atskiro įrašo.

Su gimtadieniu, Juliau!

Mūsų vaikai

Lyg ir apie juos turėčiau daugiau rašyt, vis dėl to blogo pavadinimas "Mes namie" apie mus visus namie, o čia daugiausia lėlės namie. Tik žinau, kad be vaikų ir lėlių nebūtų ir viso kito, kuo dabar užverstas mano stalas :)

Taigi - apie mūsų vaikus. Apie didelį ir dar didesnę arba apie mažiuką ir mažąją. Apie Julių ir apie Sofiją. Ačiū mano vyrui, kad turiu laimę būti namuose su vaikais ir kasdieną matyti kaip jie auga (nepatikėsit, kiek kartais kantrybės reikai, tam). O kad jau tas laikas, kai visą dieną su abiem būsiu namuose eina į pabaigą, Sofi jau tuoj tuoj eis į darželį, turiu paskutines savaites savo džiaugsmui.

Dabar labai įdomu. Sofija daug piešia. Tėtį, mamą, brolį, šunį ir katiną, draugus, gėles, filmukų herojus. Mes tuoj pritrūksim popieriaus :) labai įdomu stebėti, kaip keičiasi jos piešiniai, anksčiau, žmonės turėję galvą ir iš jos augančias kojas, tampa pilnais. su rankom, kojom, bamba, ausim, pilvu, ausim, o dažnai ir su auskarais jose. magu, kai grįžtu vėlai vakare, o ją randu sėdinčią, manęs laukiančią ir piešiančią. Su ja niekuomet nebuvo (ir iki šiol nėra) problemų, jei reikėdavo susitarti kada ką daryti, ką pirkti, o ko neimti parduotuvėje. Ji rami ir krapštukė, mėgsta dėlioti dėliones ir žaisti su mažomis figūrėlėmis, statuyti Lego namus, gydyti tėtį ir žaisti kavinę. Ji nori būti balerina. Ji jau mokosi kaip reikia šokti, o brolis viską daro iš paskos.

O Juliui reikia tik mašinų, paklaustas, ką veikė per dieną, jis būtinai pasakys, kad žaidė su mašinom. jei pirkti, tai tik mašinas, o močiutė atveža taip pat tik mašinų. Visko mokosi iš sesės. Didelė laimė - puodas nebe priešas ir eiti atlikti vieną kitą reikalą yra ganėtinai smagu, kaip ir pasakoti apie tai visiems sutiktiems; "dinai, at padajau tytiu i puodą". Bet su juo negalima eiti į parduotuves, nes jam reikia visko, o jei dar mašiną kopkią pamato, patys suprantat. Tiesą sakant, aš esu tik girdėjusi apie tai, kad vaikai krenta parduotuvėse ant grindų, rėkia, nieko aplink nemato, kaip nori kažko daikto. Iki šiandien, kol mano mažas erniukas nepavirto riaumojančiu monstru, nes labai jau labai labai reikėjo kažkokio žurnalo, prie kurio buvo pridėta mašina. Visas džiaugsmas kainavo 6lt, kurių aš nebuvau pasirįžusi išleisti tokiam pirkiniui, todėl ašaros liejosi laisvai ir vaikas gulėjo parkritęs vietinėje IKI ir verkė verkė. Aš nekreipiau dėmesio. Nei į jį, nei į žvilgsnius. Aš rami, aš visiškai rami. Bet be tokių "linksmų" epizodų, mažius yra labai fainas berniukas, pietų miega su sese vaikų kambarį savo "dovytėje", o naktį miega su tėčiu ir mama, pas juos kambarį, kitoje savo "dovytėje". Ir jis labai daug šneka, labai aiškiai ir apie viską. Jis viską žino. ir jam jau labai greitai du metai. Bus mašinų dovanų. Ir kaip nepamiršti pasakyti - jis mano padėjėjas, pusryčių ruošėjas, kiaušinių plakėjas. 

Juliui jau metai

Labai greitai šie metai ipraėjo. Tiesiog akimirksniu. Atrodo tik važiavom į ligoninę, o va dabar toks vijurkas po namus laksto, lipa visur kur tik gali. Nuo vakar užlipa ant visų kėdžių, viską pasiekia. Žodžiu jau didelis vyrukas. Vaikšto po namus, seilės teka upeliais, nes dantys dygsta, rodo į viską iš eilės pirštuku ir aiškina savo kalba. Protinguolis. Mūsų berniukas.,

Nutikimai

Kai nerašau nerašau, kartais apima kažkoks ne tai kad kaltės, bet toks nesmagumo jausmas. Jaučiuosi turinti informuoti mielus skaitytojus, kurie čia užklysta, kaip ir kuo mes gyvenam. Žinia, tarp tų skaitytojų yra ir keletas artimų, bet toli esančių. Todėl dažnai, rašydama apie vaikus, šunę, katiną ir save jaučiuosi pasakojantį jiems tai ką pamirštu internetinių pokalbių metu.

Vaikai sloguoja. Turėjom svečių, kurie tokią "dovanėlę" mums paliko. Turbūt ne iš piktumo taip, tiesiog, netyčia. Bet nesmagu labai. Ypač kai mažiukas Julius neprakvėpuoja, miegot naktį blogai, pienuko naktį pagert negali, nes užsikimšusi nosis trukdo. O Sofija didelė šaunuolė. Jokių problemų. Ir nosį pučia ir vaistus sulašinam be pykčių. Norėtųsi, kad ta sloga į ką nors rimtesnio neišsirutuliotų.

O dabar apie malonesnius nutikimus. Julius vaikštinėja lauke. Pats. Namie vaikšto be problemų jau geras mėnuo, o lauke proga pavaikščiot atsirado praėjusią savaitę. Tam reikalui ir batus nupirkom. Dabar rėkia ir labai pyksta kai iš lauko nešu namo.

Sofija laukia Kalėdų. Mes vis prieš miega pašnekam apie jas, apie tai kaip eglę puošim. Eglę ji prisimena iš pernai, žino kur ji stovėjo. O dabar sako, kad laukia Kalėdų, dovanų ir eglės.

Man trūksta miego. Nors einu miegoti kartu su vaikais ir anksti. Bet pabundu taip pat anksti ir atrodo trūksta tų paskutinių 15 minučių miego. Kad tik tokios bėdos ir toliau...

O čia mūsų pabuvimai lauke. Labai sunku nufotografuoti abu vaikus kartu. Sunku juos apskritai nufotografuoti, nes ramiai nepastovi, eina, bėga, krenta.

Mažas didelis vyras

Sako, kad antras vaikas auga pats. Augindama Julių įsitikinau, kad taip ir yra. Na, ne tai, kad auga pats, bet auga nepastebimai. Kitą savaitę jau pradėsim skaičiuoti aštuntą mėnesį. O kas man skamba neįtikimiausiai - šiemet švęsim pirmą gimtadienį. Sėdi mano mažasis vyrukas jau geras mėnuo, o vakar pamačiau kad ne tik sėdėt, bet jau ir pats atsisėsti moka ir daiktus pasiima tuos kurių nori (arba tuos, kuriuos duoda sesė) ir jaučiu, kad tuoj tuoj pradės ropot, nes ant keturių stovi tvirtai ir linguoja pirmyn atgal labai užtikrintai. Tiesiog gerulis mano.