Taigi - apie mūsų vaikus. Apie didelį ir dar didesnę arba apie mažiuką ir mažąją. Apie Julių ir apie Sofiją. Ačiū mano vyrui, kad turiu laimę būti namuose su vaikais ir kasdieną matyti kaip jie auga (nepatikėsit, kiek kartais kantrybės reikai, tam). O kad jau tas laikas, kai visą dieną su abiem būsiu namuose eina į pabaigą, Sofi jau tuoj tuoj eis į darželį, turiu paskutines savaites savo džiaugsmui.
Dabar labai įdomu. Sofija daug piešia. Tėtį, mamą, brolį, šunį ir katiną, draugus, gėles, filmukų herojus. Mes tuoj pritrūksim popieriaus :) labai įdomu stebėti, kaip keičiasi jos piešiniai, anksčiau, žmonės turėję galvą ir iš jos augančias kojas, tampa pilnais. su rankom, kojom, bamba, ausim, pilvu, ausim, o dažnai ir su auskarais jose. magu, kai grįžtu vėlai vakare, o ją randu sėdinčią, manęs laukiančią ir piešiančią. Su ja niekuomet nebuvo (ir iki šiol nėra) problemų, jei reikėdavo susitarti kada ką daryti, ką pirkti, o ko neimti parduotuvėje. Ji rami ir krapštukė, mėgsta dėlioti dėliones ir žaisti su mažomis figūrėlėmis, statuyti Lego namus, gydyti tėtį ir žaisti kavinę. Ji nori būti balerina. Ji jau mokosi kaip reikia šokti, o brolis viską daro iš paskos.
O Juliui reikia tik mašinų, paklaustas, ką veikė per dieną, jis būtinai pasakys, kad žaidė su mašinom. jei pirkti, tai tik mašinas, o močiutė atveža taip pat tik mašinų. Visko mokosi iš sesės. Didelė laimė - puodas nebe priešas ir eiti atlikti vieną kitą reikalą yra ganėtinai smagu, kaip ir pasakoti apie tai visiems sutiktiems; "dinai, at padajau tytiu i puodą". Bet su juo negalima eiti į parduotuves, nes jam reikia visko, o jei dar mašiną kopkią pamato, patys suprantat. Tiesą sakant, aš esu tik girdėjusi apie tai, kad vaikai krenta parduotuvėse ant grindų, rėkia, nieko aplink nemato, kaip nori kažko daikto. Iki šiandien, kol mano mažas erniukas nepavirto riaumojančiu monstru, nes labai jau labai labai reikėjo kažkokio žurnalo, prie kurio buvo pridėta mašina. Visas džiaugsmas kainavo 6lt, kurių aš nebuvau pasirįžusi išleisti tokiam pirkiniui, todėl ašaros liejosi laisvai ir vaikas gulėjo parkritęs vietinėje IKI ir verkė verkė. Aš nekreipiau dėmesio. Nei į jį, nei į žvilgsnius. Aš rami, aš visiškai rami. Bet be tokių "linksmų" epizodų, mažius yra labai fainas berniukas, pietų miega su sese vaikų kambarį savo "dovytėje", o naktį miega su tėčiu ir mama, pas juos kambarį, kitoje savo "dovytėje". Ir jis labai daug šneka, labai aiškiai ir apie viską. Jis viską žino. ir jam jau labai greitai du metai. Bus mašinų dovanų. Ir kaip nepamiršti pasakyti - jis mano padėjėjas, pusryčių ruošėjas, kiaušinių plakėjas.
