Vakar aš buvau prastas suaugęs žmogus

Pagaliau atėjo toks laikas, kai dauguma mano draugių turi vaikų. Kai gimė Sofija aš buvau viena mama tarp visų draugių, todėl nei gyvenimiškų patarimų, nei draugiško palaikymo žodžio neturėjau iš kur gauti. Teko daug skaityti, atsirinkti man tinkamus patarimus, taip pat daug dalykų išbandyti savo ir savo vaikų "kailiu".
Ilgai nenorėjau apie tai rašyti, tiesą sakant bijau pasirodyti nepedagogiška mama, nesidominti, nešviečianti savęs vaikų auginimo klausimais. Iš dalies, tai būtų netiesa, nes pati visada sakiau ir sakysiu, kad niekas negimė mokėdamas, o vaikų auklėjimo taip pat reikia mokytis. Tačiau. Keli metai iš eilės, kažkodėl dažniausiai pavasarį pati sau tapdavau pati blogiausia mama. Nes vis, saulei stipriau pašvietus, aktyviau skaitydavau vaikų auklėjimo literatūra, tiek popierinę, tiek internetinę, kol galų gale, tik vienintelė mintis man ateidavo į galvą - esu bloga mama.
Ar tai būtų blogas internete, ar visų giriamas vaikų auklėjimo/auginimo vadobėlis, visur man atrodė rašo apie tai kaip idealūs tėvai idealiai augina vaikus.
Dar būdama paauglė, skaičiau kažkur straipsnį, kad vaikai, ant kūrių tėvai rėkia, ilgainiui pradeda to rėkimo negirdėti ir į jį nereaguoti. O kadangi mano mama mėgdavo patriukšmauti, aš sau prisižadėjau niekada, oi niekada ant savo vaikų nerėkt. Pažadukė esu...
Kartais jaučiuosi labai prastas suaugęs žmogus, nesugebantis susivaldyti kada reikia, pasakantis ne tai ką reikia. O žodis kaip žvirblis... Nenoriu rašyti, kad jaučiuosi bloga mama, nes tikiu, kad esu gera ir stengiuosi tokia būti, bet tos silpnumo akimirkos... Ar gali būti tėvai silpni? Nors kartais?
Tiesą sakant vengiu visų tų šaltinių, kur aprašomi nuostabūs tėvų-vaikų santykiai, nes man atrodo, kad mes taip negyvenam. Nes neskiriam viso savo laiko vien vaikams, nesėdam prie kompiuterio tik tada kai jie eina miegoti, mums patinka, kai jie žaidžia kartu, bet be mūsų, mes sakom, kad ateisim pas juos tuoj, kai padarysim kažką, kas tuo metu mums atrodo svarbiau už vaikus. Ar tai ir dar daug kitų dalykų daro mus blogais ar prastesniais tėvais? Aš nežinau.
Žinoma, galėčiau pasakoti apie visą bendrą mūsų ir vaikų veiklą. Bet nenoriu, nes šiandien prisimenu, kad vakar buvau prastas suaugęs žmogus, o dabar džiaugiuosi, kad Sofija darželyje, o Julius miega pietų. Dabar aš galiu sėdėt viena.

Mūsų vaikai

Lyg ir apie juos turėčiau daugiau rašyt, vis dėl to blogo pavadinimas "Mes namie" apie mus visus namie, o čia daugiausia lėlės namie. Tik žinau, kad be vaikų ir lėlių nebūtų ir viso kito, kuo dabar užverstas mano stalas :)

Taigi - apie mūsų vaikus. Apie didelį ir dar didesnę arba apie mažiuką ir mažąją. Apie Julių ir apie Sofiją. Ačiū mano vyrui, kad turiu laimę būti namuose su vaikais ir kasdieną matyti kaip jie auga (nepatikėsit, kiek kartais kantrybės reikai, tam). O kad jau tas laikas, kai visą dieną su abiem būsiu namuose eina į pabaigą, Sofi jau tuoj tuoj eis į darželį, turiu paskutines savaites savo džiaugsmui.

Dabar labai įdomu. Sofija daug piešia. Tėtį, mamą, brolį, šunį ir katiną, draugus, gėles, filmukų herojus. Mes tuoj pritrūksim popieriaus :) labai įdomu stebėti, kaip keičiasi jos piešiniai, anksčiau, žmonės turėję galvą ir iš jos augančias kojas, tampa pilnais. su rankom, kojom, bamba, ausim, pilvu, ausim, o dažnai ir su auskarais jose. magu, kai grįžtu vėlai vakare, o ją randu sėdinčią, manęs laukiančią ir piešiančią. Su ja niekuomet nebuvo (ir iki šiol nėra) problemų, jei reikėdavo susitarti kada ką daryti, ką pirkti, o ko neimti parduotuvėje. Ji rami ir krapštukė, mėgsta dėlioti dėliones ir žaisti su mažomis figūrėlėmis, statuyti Lego namus, gydyti tėtį ir žaisti kavinę. Ji nori būti balerina. Ji jau mokosi kaip reikia šokti, o brolis viską daro iš paskos.

O Juliui reikia tik mašinų, paklaustas, ką veikė per dieną, jis būtinai pasakys, kad žaidė su mašinom. jei pirkti, tai tik mašinas, o močiutė atveža taip pat tik mašinų. Visko mokosi iš sesės. Didelė laimė - puodas nebe priešas ir eiti atlikti vieną kitą reikalą yra ganėtinai smagu, kaip ir pasakoti apie tai visiems sutiktiems; "dinai, at padajau tytiu i puodą". Bet su juo negalima eiti į parduotuves, nes jam reikia visko, o jei dar mašiną kopkią pamato, patys suprantat. Tiesą sakant, aš esu tik girdėjusi apie tai, kad vaikai krenta parduotuvėse ant grindų, rėkia, nieko aplink nemato, kaip nori kažko daikto. Iki šiandien, kol mano mažas erniukas nepavirto riaumojančiu monstru, nes labai jau labai labai reikėjo kažkokio žurnalo, prie kurio buvo pridėta mašina. Visas džiaugsmas kainavo 6lt, kurių aš nebuvau pasirįžusi išleisti tokiam pirkiniui, todėl ašaros liejosi laisvai ir vaikas gulėjo parkritęs vietinėje IKI ir verkė verkė. Aš nekreipiau dėmesio. Nei į jį, nei į žvilgsnius. Aš rami, aš visiškai rami. Bet be tokių "linksmų" epizodų, mažius yra labai fainas berniukas, pietų miega su sese vaikų kambarį savo "dovytėje", o naktį miega su tėčiu ir mama, pas juos kambarį, kitoje savo "dovytėje". Ir jis labai daug šneka, labai aiškiai ir apie viską. Jis viską žino. ir jam jau labai greitai du metai. Bus mašinų dovanų. Ir kaip nepamiršti pasakyti - jis mano padėjėjas, pusryčių ruošėjas, kiaušinių plakėjas. 

Bendravimas

Atsiradus mažajam bijojau, kad Sofija liks be mano dėmesio ar bent su žymiai mažesne jo dalim. Tačiau, mano nuostabai, viskas vyksta net atvirkščiai. Sugalvojau, kad galiu ją įtraukti į kasdieninius namų darbus ir taip nušauti du zuikius vienu šūviu - ir su ja pabendrauti, ir reikalingus darbus atlikti. Dabar einamiausia veikla - valgio ruošimas. Kai ruošiu pusryčius pasistatau ją ant taburetės šalia ir pasakoju kaą ir kaip darau, ji tuo tarpu bando nuimti dešrą nuo sumuštini. Pietums kepėm mėsą, leidau jai barstyti prieskonius.
Tiesa, dabar pasidarė sunkoka išlaikyti ją kieme ilgiau nei pusvalandį. Kai būna su tėčiu, jie eina toli paisvaikščioti, važiuoja su rogėm, o su manim ji atsisako kažkur eiti, pasisukiojam kieme, o už tvoros nei žingsnio. Dabar galvoju naujus buvimo lauke būdus. Kai tik leis oras eisim vakarais pasitikti tėčio. Ir lauksim pavasario, žalios žolės ir šilumos. Tada visas dienas praleisim lauke.