Vaikystės draugės

Vakar tėtis atsiuntė mano vaikystės laikų nuotrauką. Čia aš ir mano vaikystės draugės, vienos iš jų, kažkodėl manau, kad Mildos gimtadienio šventėje. Įdėjau nuotrauką į Facebook'ą, tikėjausi, kad ne vienai man ji sukels gražių prisiminimų. Taip ir buvo.
Aš labai mėgstu prisiminti savo vaikystę.  Augau Kaune ir buvau tikras asfalto vaikas, tik vasaras su seneliais leisdavau kolektyviniame sode. Puikiai prisimenu ėjimą į kiemą ir visus žaidimus. Kai augau, aplink buvo daug vaikų, atrodo mergaičių buvo dauguma, todėl žaidėm daug mergaitiškų žaidimų. Geriausiai atsimenu kaip žaidėm Mis rinkimus. Reikėdavo papasakoti kaip esi apsirengusi, prisistatyti. Mano suknelės visada būdavo juodos su baltu. Kai jau draugėms atsibodo vienoda mano apranga, man buvo pasiūlyta juodą pabandyt derinti su kitomis spalvomis.
Kaip jau minėjau nuotrauka aukščiau iš gimtadienio - mūsų kiemo tėvai turėjo tradiciją rengti vaikų gimtadienius su daug svečių, todėl buvo labai linksma. Daug skanumynų, tortas, žele, "Laimės šulinys". Viskas priklausė nuo mamų fantazijos. Daug juoko, dovanų ir gražių suknelių, kurios vėl gi - nuo mamų fantazijos priklausė. Vis noriu savo dukrai tokią šventę surengti ir vis nepavyksta - kovas dar ligų laikas tai mes tai draugės sergam. Na, kada nors.
Ir nors iš vaikystės draugysčių liko tik pažintis, man labai smagu, kad nors truputėlį žinau kaip sekasi mano vaikystės draugėms. Ir galiu pasidžiaugti jų sėkme.

Iš kairės: Milda, aš, Monika, Leonora

Tradicijos ir linksmų švenčių

Šiemet pirmą kartą Kūčių vakarienė bus namie. Rimtai ruošiuosi jau savaitę šiam įvykiui. ir negaliu neprisiminti savo vaikystės kūčių, kurios yra man pavyzdys, kurių prisiminimas man pats gražiausias, tokių prisiminimų aš linkiu savo vaikams.
Tuomet mes neturėjome automobilio, todėl eidavome į stotelę ir šaltyje laukdavome 9 troleibuso. ir važiuodavom į Petrašiūnus (nežinantiems, tai toks rajonas Kaune, netoli Kauno marių). Visuomet būdavo labai svarbu pasižiūrėti į elektroninį laikrodį ant kažkurios gamyklos stogo, jis rodydavo ne tik valandas, bet ir oro temperatūrą. Mes važiuodavome pas mano senelius, mamos tėvus. Išlipdavome vienoje iš paskutinių stotelių ir ėjimas iki senelių namo, skambinimas į mamos vaikystės buto duris, laukimas, kol ar senelis ar močiutė atidarys, tai jau dalis stebuklo. Tuomet einam į kambarį, kuriame stalas, jo vidury plotkelės (mes taip vadinam) ir tas nekantrumas, jau sėsti, jau raguti, bet dar negalima, dar močiutė ne viską suruošusi. Senelių eglė, visuomet tikra, papuošta spalvotomis lepmputėmis, senais stikliniais žaislais (aš turiu jų keletą išsaugojusi). Pagaliau sėdam, senelio žodis, močiutė verkia, ji kažkodėl verkia per visas šventes. Dalinamės plotkelėmis, smagu, kai nulauži didelį gabalėlį. Neapsakomai stebuklinga atmosfera. Maistas ne taip svarbu, tiesa, vienais metais bandžiau išragauti visus dvylika patiekalų, kas man buvo tikras žygdarbis, nes silkės aš nevalgau. Tuomet kažkaip pavyko, bet daugiau to nekartoju. Ir po vakarienės, netikėtas beldimas į duris, o už jų, didžiulis maišas, tų išsvajotų dovanų. Ir tuomet jau jaučiuosi apsnūdusi, laiminga. Bet dar laukia kelionė namo, vėl ilgas laukimas stotelėje, 9 troleibusas, kelionė namo, stebint langus, papuoštus lemputėmis, kartais net eglę pavykdavo pamatyti papuoštą, jau tuoj lipsim, tik dar pažiūrim pro troleibuso langą, į savo balkoną ir jame žybsinčias, tėčio pagamintas lemputes.

Sunku žodžiais aprašyti ką jaučiu, kai prisimenu savo vaikystės kūčias, bet tokio jausmo linkiu savo vaikams. Tokią nuotaiką stengiuosi kurti, labai tikiuosi, kad man pavyks.

Gražių švenčių visiems, apsilankantiems ir skaitantiems tai ką pasakoju. Ačiū Jums. Linkiu gero ir verto prisiminti  Kalėdų jausmo!