Vaikystės draugės

Vakar tėtis atsiuntė mano vaikystės laikų nuotrauką. Čia aš ir mano vaikystės draugės, vienos iš jų, kažkodėl manau, kad Mildos gimtadienio šventėje. Įdėjau nuotrauką į Facebook'ą, tikėjausi, kad ne vienai man ji sukels gražių prisiminimų. Taip ir buvo.
Aš labai mėgstu prisiminti savo vaikystę.  Augau Kaune ir buvau tikras asfalto vaikas, tik vasaras su seneliais leisdavau kolektyviniame sode. Puikiai prisimenu ėjimą į kiemą ir visus žaidimus. Kai augau, aplink buvo daug vaikų, atrodo mergaičių buvo dauguma, todėl žaidėm daug mergaitiškų žaidimų. Geriausiai atsimenu kaip žaidėm Mis rinkimus. Reikėdavo papasakoti kaip esi apsirengusi, prisistatyti. Mano suknelės visada būdavo juodos su baltu. Kai jau draugėms atsibodo vienoda mano apranga, man buvo pasiūlyta juodą pabandyt derinti su kitomis spalvomis.
Kaip jau minėjau nuotrauka aukščiau iš gimtadienio - mūsų kiemo tėvai turėjo tradiciją rengti vaikų gimtadienius su daug svečių, todėl buvo labai linksma. Daug skanumynų, tortas, žele, "Laimės šulinys". Viskas priklausė nuo mamų fantazijos. Daug juoko, dovanų ir gražių suknelių, kurios vėl gi - nuo mamų fantazijos priklausė. Vis noriu savo dukrai tokią šventę surengti ir vis nepavyksta - kovas dar ligų laikas tai mes tai draugės sergam. Na, kada nors.
Ir nors iš vaikystės draugysčių liko tik pažintis, man labai smagu, kad nors truputėlį žinau kaip sekasi mano vaikystės draugėms. Ir galiu pasidžiaugti jų sėkme.

Iš kairės: Milda, aš, Monika, Leonora

Apie draugystę

Šią savaitę turėjom svečių. Mano suolo draugę iš Kauno. Šnekėjom su ja apie drauges, geriausias drauges ir draugystę. Po poros dienų dar skaičiau straipsnį apie draugus ir jų buvimą mūsų gyvenime. O vakar vakare žiūrėdama Jūros šventės koncertą pamačiau, kad jo vedėja - mano geriausia vaikystės draugė Monika.
Turbūt Moniką ir galėčiau pavadinti vienintele geriausia drauge savo gyvenime. Mes gyvenom vienoje laiptinėje, aš 10, o ji 9 bute. Jos mama buvo lietuvių kalbos mokytoja, todėl mokindavo mus sakyti ne "morkava", bet oranžinė. Kol nemokėjom rašyti, piešdavom viena kitai piešinius ir įmesdavom į viena kitos pašto dėžutę, kai išmokom rašyt, prie piešinio prirašydavom "Sigita Monikai", arba "Monikai nuo Sigitos". Paskui Monika išsikraustė. Ir geriausios draugės daugiau aš neturėjau.
Neliūdžiu dėl to, nes draugių ir turėjau ir turiu, bet niekada nebuvo tos vienintelės, su kuria nuo vaikystės iki dabar draugautume, kartu švęstume šventes, tekėtume ar panašiu laiku norėtume susilaukti vaikų.
O šiaip kai pagalvoji, kiek daug reikia pastangų draugystei palaikyti ir išsaugoti. Beveik kaip santuokai. Pasikeičia gyvenimo aplinkybės, nebesutampa interesai, pas vienus atsiranda sutuoktiniai ir vaikai, o pas kitus dar ne. Ir dažniausiai draugystės nebelieka arba draugystė tampa tik sena pažintim. nesakau, kad tai blogai. Blogai kai draugų nebelieka visai.

Dalybos ir mergos

Jau senokai Sofija valgo pati, net neleidžia man ar tėčiui jos maitinti. Bet dar nemoka pasakyti kada jai jau gana ir kad patrauktume jos lėkštę. Bet čia ne bėda, viską kas lieka ir jau į pilvuką netelpa ji meta žemėn. Kai bandau drausminti ar aiškinti, kad taip negalima ji sako Titi (Sita - mūsų taksė). Vienu žodžiu dalinasi mergaitė, nepalieka šuniuko nevalgiusio.
Be to tik visai neseniai Sita ir Sofija pradėjo draugauti. Anksčiau Sofija vis taikydavosi šunei tai už ausies tai už uodegos pagriebti, na o dabar jau žaidžia. Laksto abi po namus, gaudo viena kitą, šunė labai džiaugiasi kai Sofija pabunda, o aš kai reikia jas per daug įsisiautėjusias apramint, sakau mergos, gana :)