Sekmadienio katiniavimas

Aš labai mėgstu sekmadienius. Dažniausiai jie ramūs, man, kažkodėl, ypač kūrybingi. Tačiau šiandien didžiąją dalį dienos prasinervinau ir pravaikščiojau aplink namus ieškodama mūsų katino. Jis šią savaitę traumuotas, sužalota koja ir nėjo į lauką. Bet šiandien buvo toks nuostabus oras, taip saulė švietė, visi buvom lauke, katiną išleidau, maniau pasilepins, o jis ėmė ir paspruko. Aš jį pražiūrėjau...

Pabėgo ir negrįžo. Po vaikų pietų miego išėjau ieškot ir kis kis ir kac kac niekas nepadėjo. Aprengiau vaikus ir išėjom visi ieškot, pasiblaškėm kojas sušlapom, bet katino neradom. Man tiesą sakant daug visokių nekokių minčių į galvą prilindo, kad užstrigo kur nors, nes jis su apykakle tokia, kad kojos nelaižytų, ir dar baisiau aš galvojau... Galų gale parėjom namo, saulė jau buvo nusileidus, o mūsų gražuolis, lyg niekur nieko pasitinka mus prie durų. Stvėriau į glėbį, apžiūrėjau nuo iki, visas švarutis gražutis, greičiausiai kaimynas nepastebėjo ir pas save garaže uždarė, o kol mes vaikščiojom, jis išvažiavo, gerai, kad mūsų katiną į laisvę išleido :)

Sekmadienio mintys. Interneto platybėse gyvenant

Visiškai jokia paslaptis ir man dėl to visai negėda - aš begalę laiko praleidžiu prie kompiuterio, internete, FB, bloguose. Skaitau, šiaip vaikštinėju, žiūrinėju, nieko neveikiu, bet kad tai didelis laiko ryjikas, nepaneigiama ir nenuginčyjama. Ir man visai negaila, kad taip yra. Tik. labai norėtųsi, kad tas laikas eitų naudingiau, todėl esu giliuose apmąstymuose, įvairiuose svarstymuose ir gyvenu pokyčiais tiek savyje, tiek savo internete :)
Šį rytą paskaičiau Aurelijos pamąstymus ir jos laikas keistis taip gerai suskambėjo prie mano pastarųjų dienų galvojimų. Pradėjau galvoti, kokio blogo, tiksliau jau blogų aš noriu, ką noriu ten rašyti ir kodėl žmonės tai turėtų skaityti. Tikrai daugelis rašome ne dėl savęs, ne dėl to, kad būtų ką prisiminti, ne tam, kad atkapstytume po poros metų tai, kuo gyvenome... Rašome dėl to, kad skaitytų. Aš rašau dėl to kad skaitytų. man labai patinka žinoti, kad žmonės skaito tai ką rašau.
Ir nors blogą rašau nuo tada, kai Lietuvoje tik atsirado blogas.lt sistema (mano pirmasis blogas seniai užmirštas..), bet niekada to nedariu taip profesionaliai kaip norėčiau ir nors stengiausi, niekada mano blogas nebuvo itin skaitomas. Džiaugiuosi, kad tai neatbaidė manęs nuo rašymo, o tuo labiau nuo dar vieno blogo sukūrimo, kur ketinu rašyti ne tik lietuviškai.
Kiek skaičiau ir skaitau patarimus, kaip rašyti blogus, kad jie būtų skaitomi visur pabrėžiama, kad rašyti reikia dažnai ir kad jei nebūtinos, tai labai pageidautinos nuotraukos. Taigi, jei nuotraukų gal ir nelabai trūksta, tai dažniau rašyti man tikrai nepakenktų. O kad jau pastarosiomis dienomis skaičiau apie įsipareigojimus šiems metams, tai visai neblogai būtų tyliai pažadėti rašyti dažnai.
Ir dar blogo išvaizda. O taip! nemažiau svarbi nei turinys, tik man ganėtinai sunkiai įkandama užduotis. Deja, kad ir kaip norėčiau, niekaip nesukuriu savo blogui tokios išvaizdos kuri mane pačią tenkintų visiškai. Tikriausiai dar vienas pasižadėjimas šiems metams, tik tylus, nes kol kas neįsivaizduoju kaip tai įgyvendinti.

Gražaus sekmadienio!

Sekmadienio mintys. Tėvai ir vaikai. Arba kaip auginti vaikus, kad paskui netektų gailėtis

Kas man pasakys - kaip? Tarp labai artimų ir ne tokių artimų žmonių pilna tokių, kurie pilni nesutarimų su tėvais, paslėptų nuoskaudų, pykčio ir blogumo. skubu rašyti, kad aš nesu tokia. Su savo tėvais sutariu net labai gerai, džiaugiuosi, kad juos tokius nuostabius turiu ir pati norėčiau, kad mano vaikai apie mane galvotų taip, kaip aš apie savo tėvus. Bet šiandien ne apie tai.

Man labai keista stebėti suaugusius vaikus ir dar labiau suaugusius jų tėvus, kurie gyvena kovoje - kas geriau žino kaip vaikui gyventi gyvenimą. Tas keistumas vėlgi kyla dėl to, kad mano tėvai niekada ar beveik niekada neaiškino kur man mokytis, kada eiti dirbti, kada tekėti ar gimdyti vaikus. Turėjau daug laisvės priimti sprendimus, daryti klaidas ir jas taisyti ir esu labai už tai dėkinga. Bet ir vėl. Tarp pačių artimiausių matau kitokių pavyzdžių ir mąstau kaip man nepadaryti klaidų, netapti savo vaikų prieše. Nenoriu kad kiekvienas mano žodis būtų priimamas kaip kritika ar nepagrįstas reikalavimas. Nenoriu, kad mano vaikai nenorėtų man kažko pasakoti vien todėl, kad jie jau žino, kad mamos reakcija bus neigiama. Noriu leisti vaikams gyventi jų gyvenimą.