Naujienos

Niekaip kitaip nesugalvojau pavadinti šio įrašo, nes jis tikrai apie kelias naujienas, kurių visai nenorėjau skaidyti į kelis atskirus įrašus :)

Pirma - prieskonių burtininkė jau prieskonių parduotuvėje.
žinoma, geriausia būtų nuvykti pažiūrėti gyvai, bet prašom ir nuotrauką. Ilgokai rinkome vietą kur lėlę pasodinti, tai kol kas ir pati nesu tikra, kur ji įsitaisė.

Antra - ruošiuosi Kalėdinei Vilties mugei, apie kurią kalbu ir kalbu :) paspauskite ant meškučio ir paskaitykite plačiau apie šią puikią iniciatyvą.

O dar truputį plačiau - aš labai seniai noriu kurti papuošalus. Esu įsitikinusi, kad vienas universaliausių papuošalų - sagė. ja gali papuošti nuobodų megztinį, įsisegti į paltą, ar papuošti beretę. Kur nori ir kaip nori taip naudoji. Ir aš bandžiau ir bandžiau sukurti, padaryti ma patinkančią sagę, kurią norėčiau nešioti pati ir kuria, norėčiau, kad puoštųsi kitos. Atrodo, kad pagaliau įgyvendinau šį savo seną norą. Dabar duosiu žvilgtelėti į pačią pačia sagių pradžią. Tai bus "Miegančios sesės" ir keli zuikiai - puikiai, ateinančių metų simboliai. Kai visa tai bus baigta, tikiuosi, kad tai bus labai greitai, papasakosiu, kodėl sesės miegančios, tam yra viena trumpa istorija :) 

ir čia tokia nuotrauka, labai darbinė, bet tikuosi dėl to, bus tik įdomiau laukti, kas iš šių paruoštukų išeis :)

Ir trečia, bet nemažiau svarbi naujiena - Sofi eina į darželį. žinantiems, kiek mes laukėm kol pateksim į savo darželį mano džiaugsmas bus suprantamas, bet nežinantiems, galiu pasakyti, kad laukėm sąrašo viršuje, bet vietų vis nebuvo, buvau beprarandanti viltį ir jau norėjau ieškoti naujo darželio, bet visai netikėtai, atsirado vieta ir mums ir mūsų geram draugui :) man labai patiko auklėtoja, tikiuosi ir Sofijai. Ir labai tikiuosi, kad lankysim ilgai sėkmingai ir be ligų.

Aš siuvu

Ką galvoti apie moterį, kuri jau du ir truputį metų turi siuvimo mašiną, o per tiek laiko nėra beveik nieko pasiuvus. Na, nevisai nieko, pasiuvau sėdmašį, slingą ir porą žaislų vaikams... Gėda visiška ir baisi. Todėl ėmiau vieną dieną, susiėmiau ir pasisiuvau vizitinėms kortelėms dėklą. Nes visai "ne lygis" korteles nešiotis piniginėje. Nieko pati nesugalvojau, nusižūrėjau kaip tai padaryti schlosser designs. Ir man pavyko, negaliu tuo patikėti. Taip, žinoma, yra kreivų siūlių, bet paskaitykit aukščiau, kiek aš siuvau iki šiol :) Man patinka ir tikrai patogu, nežinau kaip pirktiniai kortelių dėklai, bet mano pasisiūtasis man yra pats pačiausias. Tai štai prašom pažiūrėti.

Ir žinoma kaip moterys be papuošalų. Mes su Sofija mėgstam puoštis. Net labai. Brangių papuošalų neturim, nes maža kas gali atsitikti, bet visokių įdomių ir pačių pasigamintų turim ir ne vieną ir ne du. Neseniai pastebėjau, kad ne pirmą kartą bandau sukurti kažkokį papuošalą, kuris labai tiktų ir patiktų man pačiai ir atrodo pagaliau sulaukiau tos dienos. Nusižiūrėjau ten pat ir labai greitai mes su Sofi turėjom vienodus žiedus, o aš dar ir sagę. Jei viskas bus taip kaip suplanuota, tokių žiedų galėsit rasti Kalėdinėje Vilties Mugėje, kurios aš laukiu šiemet labiau nei pačių Kalėdų. 

Mūsų vaikai

Lyg ir apie juos turėčiau daugiau rašyt, vis dėl to blogo pavadinimas "Mes namie" apie mus visus namie, o čia daugiausia lėlės namie. Tik žinau, kad be vaikų ir lėlių nebūtų ir viso kito, kuo dabar užverstas mano stalas :)

Taigi - apie mūsų vaikus. Apie didelį ir dar didesnę arba apie mažiuką ir mažąją. Apie Julių ir apie Sofiją. Ačiū mano vyrui, kad turiu laimę būti namuose su vaikais ir kasdieną matyti kaip jie auga (nepatikėsit, kiek kartais kantrybės reikai, tam). O kad jau tas laikas, kai visą dieną su abiem būsiu namuose eina į pabaigą, Sofi jau tuoj tuoj eis į darželį, turiu paskutines savaites savo džiaugsmui.

Dabar labai įdomu. Sofija daug piešia. Tėtį, mamą, brolį, šunį ir katiną, draugus, gėles, filmukų herojus. Mes tuoj pritrūksim popieriaus :) labai įdomu stebėti, kaip keičiasi jos piešiniai, anksčiau, žmonės turėję galvą ir iš jos augančias kojas, tampa pilnais. su rankom, kojom, bamba, ausim, pilvu, ausim, o dažnai ir su auskarais jose. magu, kai grįžtu vėlai vakare, o ją randu sėdinčią, manęs laukiančią ir piešiančią. Su ja niekuomet nebuvo (ir iki šiol nėra) problemų, jei reikėdavo susitarti kada ką daryti, ką pirkti, o ko neimti parduotuvėje. Ji rami ir krapštukė, mėgsta dėlioti dėliones ir žaisti su mažomis figūrėlėmis, statuyti Lego namus, gydyti tėtį ir žaisti kavinę. Ji nori būti balerina. Ji jau mokosi kaip reikia šokti, o brolis viską daro iš paskos.

O Juliui reikia tik mašinų, paklaustas, ką veikė per dieną, jis būtinai pasakys, kad žaidė su mašinom. jei pirkti, tai tik mašinas, o močiutė atveža taip pat tik mašinų. Visko mokosi iš sesės. Didelė laimė - puodas nebe priešas ir eiti atlikti vieną kitą reikalą yra ganėtinai smagu, kaip ir pasakoti apie tai visiems sutiktiems; "dinai, at padajau tytiu i puodą". Bet su juo negalima eiti į parduotuves, nes jam reikia visko, o jei dar mašiną kopkią pamato, patys suprantat. Tiesą sakant, aš esu tik girdėjusi apie tai, kad vaikai krenta parduotuvėse ant grindų, rėkia, nieko aplink nemato, kaip nori kažko daikto. Iki šiandien, kol mano mažas erniukas nepavirto riaumojančiu monstru, nes labai jau labai labai reikėjo kažkokio žurnalo, prie kurio buvo pridėta mašina. Visas džiaugsmas kainavo 6lt, kurių aš nebuvau pasirįžusi išleisti tokiam pirkiniui, todėl ašaros liejosi laisvai ir vaikas gulėjo parkritęs vietinėje IKI ir verkė verkė. Aš nekreipiau dėmesio. Nei į jį, nei į žvilgsnius. Aš rami, aš visiškai rami. Bet be tokių "linksmų" epizodų, mažius yra labai fainas berniukas, pietų miega su sese vaikų kambarį savo "dovytėje", o naktį miega su tėčiu ir mama, pas juos kambarį, kitoje savo "dovytėje". Ir jis labai daug šneka, labai aiškiai ir apie viską. Jis viską žino. ir jam jau labai greitai du metai. Bus mašinų dovanų. Ir kaip nepamiršti pasakyti - jis mano padėjėjas, pusryčių ruošėjas, kiaušinių plakėjas. 

Prieskonių burtininkė

Pradžiai dar reikia paminėti, kad šis įrašas yra jubiliejinis - 100-asis. O dabar prie reikalo ir istorijos.

Prieš du metus, vasarą aš atradau naują prieskonių parduotuvę. Į ją mane atvedė ne kas kita, o kvapas. Jokios reklamos  - parduotuvė pati save reklamavo skleisdama neįprastą prekybos centrui kvapą. ir aš negalėjau neužeiti. Mano pirmi žodžiai buvo: "Kaip skaniai pas jus kvepia". Nuo to prasidėjo mano bičiulystė su parduotuve, dovanojau jos prieskonius visiems, giminėms pagal jų užsakymą vežiau prieskonius dėžėmis, nes daugiau niekur tokių nebuvo. Jokioj kitoj parduotuvėj nebuvo tokios nuostabios šeimininkės - Julijos. Tokio paskatinimo, kokį gavau iš jos, kai ji sužinojo apie mano kuriamas lėles, turbūt negavau iš nieko. Ačiū jai labai ir todėl dėl jos ir kvapniosios parduotuvės atsirado Prieskonių burtininkė.

Kaip aš perku Kalėdines dovanas

Atsakymas vienas ir trumpas - visus metus. na, gal tiksliau, galvoju apie jas visus metus ir pradedu pirkti prasidėjus artimesniam Kalėdoms metų pusmečiui. Ir nereikia tam toli ieškoti priežasčių. Taip yra pigiau, greičiau, ramiau ir paprasčiau. O kur dar švenčių laukimo nuotaika visus metus :) Anksti pirkti Kalėdų dovanas aš labiausiai mėgstu dėl to, kad taip mažiau skauda piniginei ir man taip paprasčiau, nei paskutinėmis prieššventinėmis dienomis lakstyti, ieškoti nervintis ir nieko gero nerasti.

Vaikų dovanos
Dažnai taip susiklosto (mūsų šeimoje taip susiklostė), kad atsiradus vaikams jų dovanos pasidarė svarbesnės, o suaugusiems tenka tenkintis smulkmenomis, praktiškais dalykais ar tuo, ko jie patys paprašė Kalėdų senelio. Dėl šios priežasties didelė dovanoms skirtų pinigų dalis tenka būtent vaikų dovanoms. Savų vaikų, giminaičių vaikų, draugų vaikų, vaiku draugų, Kalėdų senelis negali pamiršti nei vieno. Todėl visuomet naudojuosi proga, kai tik randu akcija, nuolaidą, išpardavimą, prigriebti kažką, kas pradžiugins Jonuką, Petriuką ar Marytę. Štai kur rekomenduoju pirkti dovanas vaikams, neatidedant šio džiaugsmo paskutinėms prieššventinėms dienoms:

Mugėse. Aš šį rugsėjį vienoje iš Gedimino prospekte vykusių mugių, kur leidyklos pardavinėjo knygas pigiau, užtikau ir nupirkau daug vaikiškų knygų, kurios vienas du ir atsiras Kalėdų senelio maiše.
Žaislų išparduotuvėse. Jau antras rugsėjis, būdama Kaune keliauju į Jonelio kiemą ir ten priperku dėlionių, kurias mėgsta ne tik mano, bet ir draugų vaikai. Vilniuje, žinau taip pat kelias žaislų išparduotuves, bet niekur nėr tiek visko daug ir nebrangiai kaip Kaune.
Akcijose ir išpardavimuose. Nereikia nei specialiai jų ieškot, nei kažkur važiuot, jei pamatau ir randu - perku, jei ne, užtenka apsipirkimo aukščiau paminėtose vietose.

Dovanos suaugusiems
Čia jau specialių vietų neturiu, bet turiu vieną gudrybę - vietą užrašų knygutėje, kur rašau tiesiogiai, ar netiesiogiai išreikštus pageidavimus dovanoms. Šiais metais pas mane pažymėta ne tik kavamalė, bet ir kočėlas ar tarka (būtinai nerūdijanti). Žinoma, visuomet tinka arbatos arba prieskoniai. Puodeliai, kojinės. Jei esate kūrybingi, kuriate dovanas patys, įdedate į jas savo geriausias mintis ir dovanojate. Arba ieškote, kur įsigyti tokių, teigiamai įkrautų, dovanų ir jas taip pat dovanojate.

Beje, mūsų Sofija šiemet nori visko, su balerinomis susijusio. O man, kartą teko gauti dovanų teleloto bilietų, beje, visi buvo nelaimingi.

Dviese

Pradžioj reikia parašyt, kad viena tokia įnoringa lėlė vis dar laukia savo eilės, kol  ją pabaigsiu. turbūt turėčiau teisintis aš, bet niekaip negaliu to užmanymo pabaigti, nors tikiuosi jau greitai, nes jau sapnuot pabaigą pradėjau.

O dabar apie du laimingus ir katinėlį. Šios lėlės skirtos dviems, laimingiems, penkiasdešimt metų kartu išgyvenusiems žmonėms. Šiuos žmones pažįstu visą savo gyvenimą, nors jie ir ne giminaičiai, todėl kurdama šias lėles galėjau sudėti visus savo prisiminimus ir mintis apie šiuos žmones. Dar viena detalė, tikiuosi maloni moteriai, kuriai skirtos lėlės, medžiaga su gėlytėm yra kažkada jos man duota, todėl tiesiog negalėjau jos nepanaudoti.  Taigi, su visomis geromis emocijomis, mintimis ir linkėjimais, lėlės "Dviese", paperclay, vielos karkasas, vilna, medvilnė, oda, akriliniai dažai.

Apie duoną kasdieninę

Tiesą sakant, aš galėčiau jos ir nevalgyti. Duonos. ir batono taip pat, man gali nebūti nei bulkučių, nei pyragų, na ir bulvių. Bet likusi šeimos dalis be visų šių dalykų nei dienos neišbūna. Dažną rytą Juliaus pirmi žodžiai būna "Bulką su sviestu", suprask, mama, vaikas alkanas pabudo. Sofi neseniai atrado batono ir medaus derinį - kas visą vaikystę man buvo nesuderinama ir netinkama, o dar girdėjau ir ant duonos žmonės medų tepa... Didysis šeimos vyras neišimtis, taigi namuose niekaip neišsiverčiame be miltinių patiekalų.
Kadangi ši situacija ne pirma diena ir net nepirmi metai pas mus, duonos gaminiams parduotuvėse išleidžiam daug pinigų, nes atsargas reikia papildyti kas antrą dieną, praėjusią vasarą aš įsigyjau duonkepę. Tikėjausi, kaip kepsiu smagiai, kaip valgysim gardžiai. Sugadinau krūvą produktų ir galų gale, duonkepė buvo įkišta į kampą dulkėti, o duoną ir toliau pirkom parduotuvėse. Šią vasarą duonkepę aš pardaviau, labai tikiuosi, kad pirkėjai kepą duoną sėkmingiau nei aš :)
Prieš kelias savaites draugė - kaimynė pasidalino su manim naujiena, kad ji kepa duoną ir dar patikino, kaip lengva, kaip smagu ir raugo padovanojo (ačiū, Eva). Duoną kepiau jau tris kartus. Raugu pasidalinau su drauge, ji taip pat kepė ir labai gyrė. Žinot,  skanu net man, nemėgėjai, o ką kalbėti apie mano vyrą... kepalo nelieka labai greitai. Vaikai vis dar valgo parduotuvinį batoną, bet aš jau kaupiuosi ir jo kepimui namuose.

Rankos rankelės

Turiu prisipažinti. Lėlių kūrime man labiausiai nepatinka lipdyti rankas. Tai be galo daug laiko užimantis ir gan nuobodus užsiėmimas. Karts nuo karto imu ieškoti būdo, kaip čia kuo greičiau... ir kiekvieną kartą arba tenka nusivilti, arba kaip dabar, perdarinėti rankytes iš greitų į teisingas. Girdėjau vieną kartą, kad apžiūrinėdami lėles žmonės žiūri po sijonu (nesvarbu vyrai ar moterys) ir į rankas. Todėl vis lipu per save sėdžiu ir dėlioju pirštelį prie pirštelio į delnelį, į rankelę. Ir lėlė tampa tikra. Gali pamoti, laikyti ar, jei taip jai reikia, įsikišti ranką į kišenę.

Ir sėdžiu šiandien, pasidėjus prieš save dvidešimt pirštelių, nes lėlės iškart dvi. Ir dar katinas...

Rudens vainikas ir kiti dalykai

Nežinau, kelintą kartą po pertraukos grįžtu prie savo rašymo. Ir neskaičiuosiu. Tiesiog labai gera grįžti į savo namus, po ilgos pertraukos, kaip po atostogų.
Tiesą sakant, daug galvojau, kokio noriu savo blogo. Ir, atrodo, jau žinau. Noriu rašyti apie viską kas man įdomu, apie viską ką darau. nes kad ir kaip myliu lėles, darau aibę kitų dalykų, kuriais noriu pasidalinti, o jei paprasčiau - pasirodyti. ir dar noriu rodyti savo vaikus ir savo namus. Jie vis dar pagrindinė mano veikla, pati maloniausia ir niekada nenusibostanti.

Grįžtu ne tuščiomis - atnešu savo rudeninį vainiką. Vasarą kabėjusį paukštelį jau seniai norėjau pakeisti, šiaip ar taip, paukščiai rudenį išskrenda į šiltus kraštus. Po didžiulio tyrimo, peržiūrėjusi šimtus vainikų, o šalia jų atradusi nuostabius namų eksterjerus (apie tai kitą kartą), šiandien jau turiu savo rudeninį durų vainiką. Man patinka. O kas žino, gal kitais metais bus dar geriau.

Pirmoji Fėja

Pirmoji fėja atsirado neatsitiktinai. Šią fėją pradėjau kurti kai viena maža mergytė dar ramiai suposi mamos pilvelyje ir iki jos gimimo buvo likę truputis laiko. Kiekviena mano gera mintis, pats nuoširdžiausias linkėjimas sudėtas į šią lėlę, į Pirmąją Fėją. 
Esu įsitikinusi, kad kiekvienam mažam vaikeliui gimus, jam paskiriama fėja, lydėsianti jį visą gyvenimą. Su meile, laime ir gerumu.
Daugiau nuotraukų rankų darbo lėlių albume