Tradicijos ir linksmų švenčių

Šiemet pirmą kartą Kūčių vakarienė bus namie. Rimtai ruošiuosi jau savaitę šiam įvykiui. ir negaliu neprisiminti savo vaikystės kūčių, kurios yra man pavyzdys, kurių prisiminimas man pats gražiausias, tokių prisiminimų aš linkiu savo vaikams.
Tuomet mes neturėjome automobilio, todėl eidavome į stotelę ir šaltyje laukdavome 9 troleibuso. ir važiuodavom į Petrašiūnus (nežinantiems, tai toks rajonas Kaune, netoli Kauno marių). Visuomet būdavo labai svarbu pasižiūrėti į elektroninį laikrodį ant kažkurios gamyklos stogo, jis rodydavo ne tik valandas, bet ir oro temperatūrą. Mes važiuodavome pas mano senelius, mamos tėvus. Išlipdavome vienoje iš paskutinių stotelių ir ėjimas iki senelių namo, skambinimas į mamos vaikystės buto duris, laukimas, kol ar senelis ar močiutė atidarys, tai jau dalis stebuklo. Tuomet einam į kambarį, kuriame stalas, jo vidury plotkelės (mes taip vadinam) ir tas nekantrumas, jau sėsti, jau raguti, bet dar negalima, dar močiutė ne viską suruošusi. Senelių eglė, visuomet tikra, papuošta spalvotomis lepmputėmis, senais stikliniais žaislais (aš turiu jų keletą išsaugojusi). Pagaliau sėdam, senelio žodis, močiutė verkia, ji kažkodėl verkia per visas šventes. Dalinamės plotkelėmis, smagu, kai nulauži didelį gabalėlį. Neapsakomai stebuklinga atmosfera. Maistas ne taip svarbu, tiesa, vienais metais bandžiau išragauti visus dvylika patiekalų, kas man buvo tikras žygdarbis, nes silkės aš nevalgau. Tuomet kažkaip pavyko, bet daugiau to nekartoju. Ir po vakarienės, netikėtas beldimas į duris, o už jų, didžiulis maišas, tų išsvajotų dovanų. Ir tuomet jau jaučiuosi apsnūdusi, laiminga. Bet dar laukia kelionė namo, vėl ilgas laukimas stotelėje, 9 troleibusas, kelionė namo, stebint langus, papuoštus lemputėmis, kartais net eglę pavykdavo pamatyti papuoštą, jau tuoj lipsim, tik dar pažiūrim pro troleibuso langą, į savo balkoną ir jame žybsinčias, tėčio pagamintas lemputes.

Sunku žodžiais aprašyti ką jaučiu, kai prisimenu savo vaikystės kūčias, bet tokio jausmo linkiu savo vaikams. Tokią nuotaiką stengiuosi kurti, labai tikiuosi, kad man pavyks.

Gražių švenčių visiems, apsilankantiems ir skaitantiems tai ką pasakoju. Ačiū Jums. Linkiu gero ir verto prisiminti  Kalėdų jausmo!

Naujos lėlės

Šiais metais mano švenčių laukimo nuotaika labai įdomi  - karnavalinė. Tikrai negalėčiau jos kitaip pavadinti. princesės, persirengėlės katės, net ir žieminis vainikas tokių pačių spalvų kaip mūsų namukas, visi persirenginėja, ruošiasi, puošiasi, nuo pat pirmos žiemos dienos. Kaip kitaip, jei net gamta paslėpė lapkričio niūrumą po baltu gruodžio drabužiu. Va kaip poetiškai aš šiandien.
Dvi naujos lėlės ir dar būrelis laukia pabaigos. Pas mane ant darbo stalo - tikras karnavalas!

Miau. Lėlė sukurta lėlininkų forumo kalėdinei parodai "Angelai"

Raudonplaukė. Ši visai kaip aš ir plaukų spalva ir širdimi. Ir troškimais.

Sagės

Gavusi daug pabaksnojimų į šoną keliu savo sages į dienos šviesą. labai jomis džiaugiuosi ir labai noriu nuomonių, kaip, Jums, jos?
Pirmosios "Miegančios sesės".  Ir žinoma, kaip be ateinančių metų simbolių? Kiškiai, tiksliau kiškutės, pasiruošusios sutikti kartu Naujus metus.

Visoms sagėms naudojau daug įvairių medžiagėlių iš mano "saugyklų", taip pat šilko, nėrinių, mažų karoliukų ir daug meilės. Jos visos ir dar daugiau lankysis mugėje.

Juliui jau 2 metai

Labai greitai bėga laikas. Labai greitai auga vaikai ir šiandien mes jau švenčiam antrą Juliaus gimtadienį. Turiu tiek daug gražių žodžių pasakyti apie savo mylimiausią sūnelį, kad nežinau nuo ko pradėti. Turbūt nuo to, kad jis didelis ir protingas, daug šnekantis ir įdomiai samprotaujantis. Savarankiškas, bet ir mamyčiukas kaip reikiant. Visai kitoks nei sesė, labai kategoriškas, nesukalbamas ir užsispyręs. Tikiuosi šios savybės jam padės gyvenime, o laikui bėgant jis pasidarys nuolaidenis. Daugeliu atveju, labai panašus į savo tėtį, ne veltui jie abu po tuo pačiu ženklu gimę, bet labai puikiai nekreipia dėmesio į smulkmenas - taip kaip aš. Jo dažnai kartojama frazė (išmokta iš manęs) - "nieko tokio" ir ji tinka visur ir visada. Nieko tokio išpaišyti sienas, lovą, prisisioti į kelnes, mušti sesę, šokinėti ant lovos. Nieko tokio.

Jis labai geras, moka užmigti pats, moka apsikabinti ir pasibučiuoti (kai pats to nori), nuostabiai žaidžia, valgo maudosi ir miega su mašinom. Ir mašinos jam yra viskas. jam labai patinka rūbai ir kojinės su mašinom, apsirengęs kažkuo nauju, būtinai eina pažiūrėti į veidrodį ir dar pasako, kad "čia aš, gražu".

Tiesą sakant, taip blogai miegojau šiąnakt, taip prisiminiau jo gimimą, kad dabar rašant net ašarą išspaudžiau... labai myliu ir labai džiaugiuosi turėdama tokį šaunų sūnų, kuriam vis dar reikia mamos (tikiuosi ilgai dar tai nesikeis), kuris nori būti kaip tėtis (todėl striukė kaip tėčio ir jam reikia vaikščiot po namus su chalatu - kaip tėčiui), kuris yra labai geras brolis, nes mūsų vaikų žaidimai, kai jie nesipyksta, yra verti atskiro įrašo.

Su gimtadieniu, Juliau!

Naujienos

Niekaip kitaip nesugalvojau pavadinti šio įrašo, nes jis tikrai apie kelias naujienas, kurių visai nenorėjau skaidyti į kelis atskirus įrašus :)

Pirma - prieskonių burtininkė jau prieskonių parduotuvėje.
žinoma, geriausia būtų nuvykti pažiūrėti gyvai, bet prašom ir nuotrauką. Ilgokai rinkome vietą kur lėlę pasodinti, tai kol kas ir pati nesu tikra, kur ji įsitaisė.

Antra - ruošiuosi Kalėdinei Vilties mugei, apie kurią kalbu ir kalbu :) paspauskite ant meškučio ir paskaitykite plačiau apie šią puikią iniciatyvą.

O dar truputį plačiau - aš labai seniai noriu kurti papuošalus. Esu įsitikinusi, kad vienas universaliausių papuošalų - sagė. ja gali papuošti nuobodų megztinį, įsisegti į paltą, ar papuošti beretę. Kur nori ir kaip nori taip naudoji. Ir aš bandžiau ir bandžiau sukurti, padaryti ma patinkančią sagę, kurią norėčiau nešioti pati ir kuria, norėčiau, kad puoštųsi kitos. Atrodo, kad pagaliau įgyvendinau šį savo seną norą. Dabar duosiu žvilgtelėti į pačią pačia sagių pradžią. Tai bus "Miegančios sesės" ir keli zuikiai - puikiai, ateinančių metų simboliai. Kai visa tai bus baigta, tikiuosi, kad tai bus labai greitai, papasakosiu, kodėl sesės miegančios, tam yra viena trumpa istorija :) 

ir čia tokia nuotrauka, labai darbinė, bet tikuosi dėl to, bus tik įdomiau laukti, kas iš šių paruoštukų išeis :)

Ir trečia, bet nemažiau svarbi naujiena - Sofi eina į darželį. žinantiems, kiek mes laukėm kol pateksim į savo darželį mano džiaugsmas bus suprantamas, bet nežinantiems, galiu pasakyti, kad laukėm sąrašo viršuje, bet vietų vis nebuvo, buvau beprarandanti viltį ir jau norėjau ieškoti naujo darželio, bet visai netikėtai, atsirado vieta ir mums ir mūsų geram draugui :) man labai patiko auklėtoja, tikiuosi ir Sofijai. Ir labai tikiuosi, kad lankysim ilgai sėkmingai ir be ligų.

Aš siuvu

Ką galvoti apie moterį, kuri jau du ir truputį metų turi siuvimo mašiną, o per tiek laiko nėra beveik nieko pasiuvus. Na, nevisai nieko, pasiuvau sėdmašį, slingą ir porą žaislų vaikams... Gėda visiška ir baisi. Todėl ėmiau vieną dieną, susiėmiau ir pasisiuvau vizitinėms kortelėms dėklą. Nes visai "ne lygis" korteles nešiotis piniginėje. Nieko pati nesugalvojau, nusižūrėjau kaip tai padaryti schlosser designs. Ir man pavyko, negaliu tuo patikėti. Taip, žinoma, yra kreivų siūlių, bet paskaitykit aukščiau, kiek aš siuvau iki šiol :) Man patinka ir tikrai patogu, nežinau kaip pirktiniai kortelių dėklai, bet mano pasisiūtasis man yra pats pačiausias. Tai štai prašom pažiūrėti.

Ir žinoma kaip moterys be papuošalų. Mes su Sofija mėgstam puoštis. Net labai. Brangių papuošalų neturim, nes maža kas gali atsitikti, bet visokių įdomių ir pačių pasigamintų turim ir ne vieną ir ne du. Neseniai pastebėjau, kad ne pirmą kartą bandau sukurti kažkokį papuošalą, kuris labai tiktų ir patiktų man pačiai ir atrodo pagaliau sulaukiau tos dienos. Nusižiūrėjau ten pat ir labai greitai mes su Sofi turėjom vienodus žiedus, o aš dar ir sagę. Jei viskas bus taip kaip suplanuota, tokių žiedų galėsit rasti Kalėdinėje Vilties Mugėje, kurios aš laukiu šiemet labiau nei pačių Kalėdų. 

Mūsų vaikai

Lyg ir apie juos turėčiau daugiau rašyt, vis dėl to blogo pavadinimas "Mes namie" apie mus visus namie, o čia daugiausia lėlės namie. Tik žinau, kad be vaikų ir lėlių nebūtų ir viso kito, kuo dabar užverstas mano stalas :)

Taigi - apie mūsų vaikus. Apie didelį ir dar didesnę arba apie mažiuką ir mažąją. Apie Julių ir apie Sofiją. Ačiū mano vyrui, kad turiu laimę būti namuose su vaikais ir kasdieną matyti kaip jie auga (nepatikėsit, kiek kartais kantrybės reikai, tam). O kad jau tas laikas, kai visą dieną su abiem būsiu namuose eina į pabaigą, Sofi jau tuoj tuoj eis į darželį, turiu paskutines savaites savo džiaugsmui.

Dabar labai įdomu. Sofija daug piešia. Tėtį, mamą, brolį, šunį ir katiną, draugus, gėles, filmukų herojus. Mes tuoj pritrūksim popieriaus :) labai įdomu stebėti, kaip keičiasi jos piešiniai, anksčiau, žmonės turėję galvą ir iš jos augančias kojas, tampa pilnais. su rankom, kojom, bamba, ausim, pilvu, ausim, o dažnai ir su auskarais jose. magu, kai grįžtu vėlai vakare, o ją randu sėdinčią, manęs laukiančią ir piešiančią. Su ja niekuomet nebuvo (ir iki šiol nėra) problemų, jei reikėdavo susitarti kada ką daryti, ką pirkti, o ko neimti parduotuvėje. Ji rami ir krapštukė, mėgsta dėlioti dėliones ir žaisti su mažomis figūrėlėmis, statuyti Lego namus, gydyti tėtį ir žaisti kavinę. Ji nori būti balerina. Ji jau mokosi kaip reikia šokti, o brolis viską daro iš paskos.

O Juliui reikia tik mašinų, paklaustas, ką veikė per dieną, jis būtinai pasakys, kad žaidė su mašinom. jei pirkti, tai tik mašinas, o močiutė atveža taip pat tik mašinų. Visko mokosi iš sesės. Didelė laimė - puodas nebe priešas ir eiti atlikti vieną kitą reikalą yra ganėtinai smagu, kaip ir pasakoti apie tai visiems sutiktiems; "dinai, at padajau tytiu i puodą". Bet su juo negalima eiti į parduotuves, nes jam reikia visko, o jei dar mašiną kopkią pamato, patys suprantat. Tiesą sakant, aš esu tik girdėjusi apie tai, kad vaikai krenta parduotuvėse ant grindų, rėkia, nieko aplink nemato, kaip nori kažko daikto. Iki šiandien, kol mano mažas erniukas nepavirto riaumojančiu monstru, nes labai jau labai labai reikėjo kažkokio žurnalo, prie kurio buvo pridėta mašina. Visas džiaugsmas kainavo 6lt, kurių aš nebuvau pasirįžusi išleisti tokiam pirkiniui, todėl ašaros liejosi laisvai ir vaikas gulėjo parkritęs vietinėje IKI ir verkė verkė. Aš nekreipiau dėmesio. Nei į jį, nei į žvilgsnius. Aš rami, aš visiškai rami. Bet be tokių "linksmų" epizodų, mažius yra labai fainas berniukas, pietų miega su sese vaikų kambarį savo "dovytėje", o naktį miega su tėčiu ir mama, pas juos kambarį, kitoje savo "dovytėje". Ir jis labai daug šneka, labai aiškiai ir apie viską. Jis viską žino. ir jam jau labai greitai du metai. Bus mašinų dovanų. Ir kaip nepamiršti pasakyti - jis mano padėjėjas, pusryčių ruošėjas, kiaušinių plakėjas. 

Prieskonių burtininkė

Pradžiai dar reikia paminėti, kad šis įrašas yra jubiliejinis - 100-asis. O dabar prie reikalo ir istorijos.

Prieš du metus, vasarą aš atradau naują prieskonių parduotuvę. Į ją mane atvedė ne kas kita, o kvapas. Jokios reklamos  - parduotuvė pati save reklamavo skleisdama neįprastą prekybos centrui kvapą. ir aš negalėjau neužeiti. Mano pirmi žodžiai buvo: "Kaip skaniai pas jus kvepia". Nuo to prasidėjo mano bičiulystė su parduotuve, dovanojau jos prieskonius visiems, giminėms pagal jų užsakymą vežiau prieskonius dėžėmis, nes daugiau niekur tokių nebuvo. Jokioj kitoj parduotuvėj nebuvo tokios nuostabios šeimininkės - Julijos. Tokio paskatinimo, kokį gavau iš jos, kai ji sužinojo apie mano kuriamas lėles, turbūt negavau iš nieko. Ačiū jai labai ir todėl dėl jos ir kvapniosios parduotuvės atsirado Prieskonių burtininkė.

Kaip aš perku Kalėdines dovanas

Atsakymas vienas ir trumpas - visus metus. na, gal tiksliau, galvoju apie jas visus metus ir pradedu pirkti prasidėjus artimesniam Kalėdoms metų pusmečiui. Ir nereikia tam toli ieškoti priežasčių. Taip yra pigiau, greičiau, ramiau ir paprasčiau. O kur dar švenčių laukimo nuotaika visus metus :) Anksti pirkti Kalėdų dovanas aš labiausiai mėgstu dėl to, kad taip mažiau skauda piniginei ir man taip paprasčiau, nei paskutinėmis prieššventinėmis dienomis lakstyti, ieškoti nervintis ir nieko gero nerasti.

Vaikų dovanos
Dažnai taip susiklosto (mūsų šeimoje taip susiklostė), kad atsiradus vaikams jų dovanos pasidarė svarbesnės, o suaugusiems tenka tenkintis smulkmenomis, praktiškais dalykais ar tuo, ko jie patys paprašė Kalėdų senelio. Dėl šios priežasties didelė dovanoms skirtų pinigų dalis tenka būtent vaikų dovanoms. Savų vaikų, giminaičių vaikų, draugų vaikų, vaiku draugų, Kalėdų senelis negali pamiršti nei vieno. Todėl visuomet naudojuosi proga, kai tik randu akcija, nuolaidą, išpardavimą, prigriebti kažką, kas pradžiugins Jonuką, Petriuką ar Marytę. Štai kur rekomenduoju pirkti dovanas vaikams, neatidedant šio džiaugsmo paskutinėms prieššventinėms dienoms:

Mugėse. Aš šį rugsėjį vienoje iš Gedimino prospekte vykusių mugių, kur leidyklos pardavinėjo knygas pigiau, užtikau ir nupirkau daug vaikiškų knygų, kurios vienas du ir atsiras Kalėdų senelio maiše.
Žaislų išparduotuvėse. Jau antras rugsėjis, būdama Kaune keliauju į Jonelio kiemą ir ten priperku dėlionių, kurias mėgsta ne tik mano, bet ir draugų vaikai. Vilniuje, žinau taip pat kelias žaislų išparduotuves, bet niekur nėr tiek visko daug ir nebrangiai kaip Kaune.
Akcijose ir išpardavimuose. Nereikia nei specialiai jų ieškot, nei kažkur važiuot, jei pamatau ir randu - perku, jei ne, užtenka apsipirkimo aukščiau paminėtose vietose.

Dovanos suaugusiems
Čia jau specialių vietų neturiu, bet turiu vieną gudrybę - vietą užrašų knygutėje, kur rašau tiesiogiai, ar netiesiogiai išreikštus pageidavimus dovanoms. Šiais metais pas mane pažymėta ne tik kavamalė, bet ir kočėlas ar tarka (būtinai nerūdijanti). Žinoma, visuomet tinka arbatos arba prieskoniai. Puodeliai, kojinės. Jei esate kūrybingi, kuriate dovanas patys, įdedate į jas savo geriausias mintis ir dovanojate. Arba ieškote, kur įsigyti tokių, teigiamai įkrautų, dovanų ir jas taip pat dovanojate.

Beje, mūsų Sofija šiemet nori visko, su balerinomis susijusio. O man, kartą teko gauti dovanų teleloto bilietų, beje, visi buvo nelaimingi.

Dviese

Pradžioj reikia parašyt, kad viena tokia įnoringa lėlė vis dar laukia savo eilės, kol  ją pabaigsiu. turbūt turėčiau teisintis aš, bet niekaip negaliu to užmanymo pabaigti, nors tikiuosi jau greitai, nes jau sapnuot pabaigą pradėjau.

O dabar apie du laimingus ir katinėlį. Šios lėlės skirtos dviems, laimingiems, penkiasdešimt metų kartu išgyvenusiems žmonėms. Šiuos žmones pažįstu visą savo gyvenimą, nors jie ir ne giminaičiai, todėl kurdama šias lėles galėjau sudėti visus savo prisiminimus ir mintis apie šiuos žmones. Dar viena detalė, tikiuosi maloni moteriai, kuriai skirtos lėlės, medžiaga su gėlytėm yra kažkada jos man duota, todėl tiesiog negalėjau jos nepanaudoti.  Taigi, su visomis geromis emocijomis, mintimis ir linkėjimais, lėlės "Dviese", paperclay, vielos karkasas, vilna, medvilnė, oda, akriliniai dažai.

Apie duoną kasdieninę

Tiesą sakant, aš galėčiau jos ir nevalgyti. Duonos. ir batono taip pat, man gali nebūti nei bulkučių, nei pyragų, na ir bulvių. Bet likusi šeimos dalis be visų šių dalykų nei dienos neišbūna. Dažną rytą Juliaus pirmi žodžiai būna "Bulką su sviestu", suprask, mama, vaikas alkanas pabudo. Sofi neseniai atrado batono ir medaus derinį - kas visą vaikystę man buvo nesuderinama ir netinkama, o dar girdėjau ir ant duonos žmonės medų tepa... Didysis šeimos vyras neišimtis, taigi namuose niekaip neišsiverčiame be miltinių patiekalų.
Kadangi ši situacija ne pirma diena ir net nepirmi metai pas mus, duonos gaminiams parduotuvėse išleidžiam daug pinigų, nes atsargas reikia papildyti kas antrą dieną, praėjusią vasarą aš įsigyjau duonkepę. Tikėjausi, kaip kepsiu smagiai, kaip valgysim gardžiai. Sugadinau krūvą produktų ir galų gale, duonkepė buvo įkišta į kampą dulkėti, o duoną ir toliau pirkom parduotuvėse. Šią vasarą duonkepę aš pardaviau, labai tikiuosi, kad pirkėjai kepą duoną sėkmingiau nei aš :)
Prieš kelias savaites draugė - kaimynė pasidalino su manim naujiena, kad ji kepa duoną ir dar patikino, kaip lengva, kaip smagu ir raugo padovanojo (ačiū, Eva). Duoną kepiau jau tris kartus. Raugu pasidalinau su drauge, ji taip pat kepė ir labai gyrė. Žinot,  skanu net man, nemėgėjai, o ką kalbėti apie mano vyrą... kepalo nelieka labai greitai. Vaikai vis dar valgo parduotuvinį batoną, bet aš jau kaupiuosi ir jo kepimui namuose.

Rankos rankelės

Turiu prisipažinti. Lėlių kūrime man labiausiai nepatinka lipdyti rankas. Tai be galo daug laiko užimantis ir gan nuobodus užsiėmimas. Karts nuo karto imu ieškoti būdo, kaip čia kuo greičiau... ir kiekvieną kartą arba tenka nusivilti, arba kaip dabar, perdarinėti rankytes iš greitų į teisingas. Girdėjau vieną kartą, kad apžiūrinėdami lėles žmonės žiūri po sijonu (nesvarbu vyrai ar moterys) ir į rankas. Todėl vis lipu per save sėdžiu ir dėlioju pirštelį prie pirštelio į delnelį, į rankelę. Ir lėlė tampa tikra. Gali pamoti, laikyti ar, jei taip jai reikia, įsikišti ranką į kišenę.

Ir sėdžiu šiandien, pasidėjus prieš save dvidešimt pirštelių, nes lėlės iškart dvi. Ir dar katinas...

Rudens vainikas ir kiti dalykai

Nežinau, kelintą kartą po pertraukos grįžtu prie savo rašymo. Ir neskaičiuosiu. Tiesiog labai gera grįžti į savo namus, po ilgos pertraukos, kaip po atostogų.
Tiesą sakant, daug galvojau, kokio noriu savo blogo. Ir, atrodo, jau žinau. Noriu rašyti apie viską kas man įdomu, apie viską ką darau. nes kad ir kaip myliu lėles, darau aibę kitų dalykų, kuriais noriu pasidalinti, o jei paprasčiau - pasirodyti. ir dar noriu rodyti savo vaikus ir savo namus. Jie vis dar pagrindinė mano veikla, pati maloniausia ir niekada nenusibostanti.

Grįžtu ne tuščiomis - atnešu savo rudeninį vainiką. Vasarą kabėjusį paukštelį jau seniai norėjau pakeisti, šiaip ar taip, paukščiai rudenį išskrenda į šiltus kraštus. Po didžiulio tyrimo, peržiūrėjusi šimtus vainikų, o šalia jų atradusi nuostabius namų eksterjerus (apie tai kitą kartą), šiandien jau turiu savo rudeninį durų vainiką. Man patinka. O kas žino, gal kitais metais bus dar geriau.

Pirmoji Fėja

Pirmoji fėja atsirado neatsitiktinai. Šią fėją pradėjau kurti kai viena maža mergytė dar ramiai suposi mamos pilvelyje ir iki jos gimimo buvo likę truputis laiko. Kiekviena mano gera mintis, pats nuoširdžiausias linkėjimas sudėtas į šią lėlę, į Pirmąją Fėją. 
Esu įsitikinusi, kad kiekvienam mažam vaikeliui gimus, jam paskiriama fėja, lydėsianti jį visą gyvenimą. Su meile, laime ir gerumu.
Daugiau nuotraukų rankų darbo lėlių albume

Vasara

Atėjus vasarai tylu mano bloge, nors namie įvykių nestinga. Griovėm sienas, įsidėjome didelį langą ir duris į kiemo pusę, dabar prie namo jau tuoj tuoj bus terasa. Labai jos laukiu. O langais labai džiaugiuosi, dabar kai vaikai kieme, matau juos pro visus langus, iš visų pusių.
O vaikai jau dideli. Savarankiškėja. Abu daug šneka, Sofija pradėjo įdomiai samprotauti, labai smagu, kad su ja jau galima dėl beveik visko susitarti, nors kartais neišvengiam ir piktumu, kai žodelis "noriu" yra pats galingiausias, atrodo, net vienintelis. Juliukas šneka, kartoja visus žodžius. Net jei neteisingai pasako, iš intonacijos ir skiemenavimo galima suprasti apie ką šneka. Pavyzdžiui apie futbolą :)
Jau birželio pabaigoje išleisim tėtį ir vyrą į komandiruotę, vėl leisim vasarą vieni ir lauksim.
Lėlės, mano mažas pasaulis. Nerčiau į jį kiekvieną laisvą minutę, beveik visada taip ir darau. Kartais visos mintys ir net sapnais apie lėles ir su jomis, esu visiškai užvaldyta. Viena lėlė jau beveik baigta, kita pradėta ir dar bent trys sėdi galvoje ir laukia kol bus sukurtos.
Turbūt dar viena priežastis, dėl kurios tylu mano bloge, labai noriu pakeisti jo išvaizdą, bet vis ar nesirįžtu, ar nežinau nuo ko pradėti, taip ir laukiu, tos lemtingos minutės.
Dar pamiršau parašyti - mes jau valgom savo braškes.

Papūgėlė

Kažkaip netikėtai ilgai užtruko, kol į blogą Papūgėlė atkeliavo, visur kitur prisistatyt jau spėjo :)
Taigi, pavasarį parskrenda paukščiai, varnėnai, gandrai ir papūgėlės. Viena tokia Papūgėlė, gėlė nešina, nusileido ir ant mano palangės. Papūgėlė nepaprasta, šokanti baletą, mėgstanti gėles ir įdomias šukuosenas.

Pavasaris mūsų namuose

Mūsų pavasaris prasidėjo namų griovimo darbais, mano peršalimu ir Sofijos atostogomis. Gal neprasidėjo, įpusėjo, tiksliau būtų. Džiagiuosi atėjusia šiluma, besidžiaugdama gal per daug nusirengiau, va ir bėganti nosis. Jokio malonumo...

Kitą savaitę jau valgysim savo ridikėlių, šiandien apžiūrėjau, kad ne tik špinatai sudygo lauke, bet dar žirniai ir burokai. Manęs gal kas ir nesupras, bet jaučiu didžiulį malonuma, sukišdama pirštus į žemę, sėdama, sodindama, ravėdama, vaikus ir gyvūnus nuo lysvių gainiodama. O kas dėl vaikų, jie nespėjusias gerai užaugti rūgštynes jau suvalgė, svogūnai taip pat apipešioti, net ir vienišas išdygęs česnakas neliko nepastebėtas, nuskabytas ir jis.

Namai uždangstyti plėvelėm - meistras daro naują krosnį. Gal pečių? Bet krosnis lietuviškiau, o ir meistras Jonas - krosnininkas, jei reikia galiu rekomenduoti. Ir dar užsakėm langus didžiąjai užmūrytai svetainės sienai, didelį langą ir duris į lauką, į terasą. Dar laukia svetainės sienų naujo "rūbo" paieška. Kol kas neįsivaizduoju nei kokių spalvų norėčiau, nieko. turbūt bus - atėjau, pamačiau, paėmiau, nes kitaip man labai sunku nuspręsti.

O per tiek visokių įvykių mano lėlės nesulaukia manęs, aš neprieinu prie jų. Labai tikiuosi, po savaitės kitos viskas grįš į savo vėžes. Gražaus pavasario :)

Monika. Vėjavaikė.

Kuo toliau, tuo sunkiau man suprasti, kaip su tom lėlėm. Nuo pradinio sumanymo Monika nukrypo visiškai į kitą pusę. Turėjo stovėti - nenorėjo, reikėjo sušukuoti - nesidavė. Todėl ir gimė Monika. Vėjavaikė, truputį liūdna, truputį susivėlusi.

Sėdinti 48 cm. Paperclay, natūrus vilnos pluoštas, linas, medvilniniai nėriniai, biseris, akrilas, mediniai karoliukai.

Sofijai jau 3!

Vakar atšventėm/paminėjom trečią Sofijos gimtadienį. Pirmas tikras vaikų balius buvo namuose.

Nuostabu matyti kai vaikas keičiasi, auga, protingėja. Jau trijų, o tiek šnekos, minčių ir įdomybių pilna. Labai norėčiau kažkaip glaustai aprašyti savo trimetę, bet tai tiesiog neįmanoma. Metų pradžioje pradėjusi šnekėti suprantamai visiems, ne tik namiškiams, dabar kalba puikiai, deklamuoja eilėraščius ir dainuoja dainas. Užsiimam įvairiais rankdarbiais, lipdymu, klijavimu ir piešimu, mėgstamas žaidimas - Lego, atiduotas mano brolio. Ir žinoma knygos. Tai pats mėgstamiausias daiktas/žaislas namuose. Ir ne tik Sofi, bet ir Juliaus, abiem gali nebūti kitų žaislų, bet knygos privalomos. Džiaugiuosi dėl to, labai tikiuosi, kad ateityje knyga išliks mėgstama.

Mes padovanojom Sofijai pirmą stalo žaidimą, kurį gali žaisti ir visa šeima. Reikia išdėlioti ant stalo korteles, o vaikui užsidengus akis suaugęs kelias koteles apverčia ir vaikas turi surasi kuriose kortelėse pasikeičia paveikslėlis. Sofijai įdomu, man patinka, kad žaidimas trunka neilgai, todėl jai neatsibosta ir įmanoma pažaisti iki galo.

Vienas neišspręstas dalykas, ar jau vesti Sofi į darželį. Negaliu apsispręti ar tikslinga tai daryti prieš vasarą, kai vis tiek visur važinėsim ir reguliariai darželio lankyti nelabai galėsim..

Kultūra

Tiksliau kultūra mano gyvenime. Seniai seniai buvau teatre, o tokią progą susiorganizavau labai netikėtai, perskaičiusi įspūdžius apie spektaklį "Ša, kalba mamos". Dar nėštukę draugę kartu pasiėmiau. Man patiko labai labai. Įpusėjus spektakliui supratau, kaip pasiilgau savo vaikų, kaip juos myliu, kaip noriu kuo greičiau apkabinti. Ir dar vieną kartą įsitikinau, kad mano vyras pats pats geriausias. Negaliu pritaikyti nei vienos frazės, spektaklyje nuskambėjusios apie vyrus, savo vyrui. Labai džiaugiuosi, kad man nereikia prašyti, kad jis pabūtų su vaikais, pabendrautų su jais ar manimi. Tiesiog puikų vyrą turiu, kai pagalvoju :)

Man pasirodė, kad geriausia šį spektaklį aplankyti kai jau esi mama ir vestis savo mamą.

O besilaukianti draugė išsigando truputėlį, turbūt to chaoso, kurio neišvengiamai į gyvenimą atneša vaikai.

Atradimai ir nuotaikos pavasario belaukiant

Laukiu laukiu to pavasario, žinau, ne aš viena tokia. Bet kol sulauksim... kieme ir mūsų gatvelėse bus viena didelė bala, purvynas ir ledas po vandeniu. Jau šiandien vieną minutę pabuvusi lauke Sofi grįžo šlaputėlė - įkrito į balą. Persirengėm ir ėjom vėl. Patrepsėjom aplink namą tėčio nukastais takiukais ir parėjom namo. Duokit saulės, duokit šilumos!

Netikėtai atradau smagią šeimyną, su dvynukais, gyvenančius Pavilny. Va kokių kaimynų yra :)

Mes planuojam sveitainės pertvarkymą, griausim mūsų senelį pečių ir statysim modernų židinį, su ortakiais, kad ir šilta ir gražu būtų. Ir dar brangusis vyras pažadėjo išgriauti sieną ir įstatyti didžiulį langą ir duris į kiemo pusę, į būsimą terasą. Tai va tų langų dabar labiausiai noriu, didelės plačios palangės.

Ir dar apie nuotaikas. Kažkokia nekūrybinga pasidariau, nesilipdo mano lėlės, nenori išlįsti iš mano galvos ir pavidalą įgauti. O tiek jų jau ten tupi, tuoj vietos neliks. Kalbinu nors po truputį, nors vieną mažiukę, kad naujoms vietos atsirastų. žiūrėsiu kas iš to išeis.

Knygų mugė

Vakar mes su Sofija apsilankėme Knygų mugėje. Jau treti metai iš eilės, neskaitant tų metų, kai į Knygų mugę ji keliavo mano pilve. Va per tokius kasmetinius įvykius pamatau, kaip paaugo mano vaikas. Šiemet viskuo domėjosi, su visais kalbėjo, dėkojo, sveikinosi. Labai gera kompanionė.

Šiemet pirkom nedaug knygų. Jokios grožinės literatūros, nes man romanus ir kasdienius skaitinius smagu imti iš bibliotekos. Pirkom vaikišką atlasą Sofijai, "Iliustruotą vaikų enciklopediją" abiems vaikams, kai jie bus didesni, nes už storą storą knygą, kuri, manau, bus labai naudinga tesumokėjome 30lt! Taip pat kelias knygas parvežėm broliui, o man pirkom "Dekupažas ir kitos dekoravimo technikos". Šios knygos gimimą netyčia užtiko ir sekiau čia, pačios knygos nepaleidau visą vakarą, labai išsamu, labai naudinga net ir tiems, kurie apie dekupažą yra girdėję labai labai mažai.

Pusryčiai su Klimtu

Prasidėjus šiems metams aš jaučiau, kad man jie bus kitoki. Ir ta nuojauta po truputį pildosi. Šiandien viena mano lėlė iškeliavo džiuginti naujų namų. Ir pirmą kartą aš lėlės nepadovanojau.

Taigi, "Pusryčiai su Klimtu". Idėją padiktavo užuomina, kad lėlės gavėja labai mėgsta dailininko Gustavo Klimto darbus. Visa kita susidėliojo savaime.

Paperclay, šilkas, linas, vilnos garbanos, čekiško stiklo ir mediniai karoliukai, akriliniai dažai, pastelė, oda, keramika, medis. 37 cm (be stovelio)

Sekmadienio mintys. Tėvai ir vaikai. Arba kaip auginti vaikus, kad paskui netektų gailėtis

Kas man pasakys - kaip? Tarp labai artimų ir ne tokių artimų žmonių pilna tokių, kurie pilni nesutarimų su tėvais, paslėptų nuoskaudų, pykčio ir blogumo. skubu rašyti, kad aš nesu tokia. Su savo tėvais sutariu net labai gerai, džiaugiuosi, kad juos tokius nuostabius turiu ir pati norėčiau, kad mano vaikai apie mane galvotų taip, kaip aš apie savo tėvus. Bet šiandien ne apie tai.

Man labai keista stebėti suaugusius vaikus ir dar labiau suaugusius jų tėvus, kurie gyvena kovoje - kas geriau žino kaip vaikui gyventi gyvenimą. Tas keistumas vėlgi kyla dėl to, kad mano tėvai niekada ar beveik niekada neaiškino kur man mokytis, kada eiti dirbti, kada tekėti ar gimdyti vaikus. Turėjau daug laisvės priimti sprendimus, daryti klaidas ir jas taisyti ir esu labai už tai dėkinga. Bet ir vėl. Tarp pačių artimiausių matau kitokių pavyzdžių ir mąstau kaip man nepadaryti klaidų, netapti savo vaikų prieše. Nenoriu kad kiekvienas mano žodis būtų priimamas kaip kritika ar nepagrįstas reikalavimas. Nenoriu, kad mano vaikai nenorėtų man kažko pasakoti vien todėl, kad jie jau žino, kad mamos reakcija bus neigiama. Noriu leisti vaikams gyventi jų gyvenimą.