Apie duoną kasdieninę

Tiesą sakant, aš galėčiau jos ir nevalgyti. Duonos. ir batono taip pat, man gali nebūti nei bulkučių, nei pyragų, na ir bulvių. Bet likusi šeimos dalis be visų šių dalykų nei dienos neišbūna. Dažną rytą Juliaus pirmi žodžiai būna "Bulką su sviestu", suprask, mama, vaikas alkanas pabudo. Sofi neseniai atrado batono ir medaus derinį - kas visą vaikystę man buvo nesuderinama ir netinkama, o dar girdėjau ir ant duonos žmonės medų tepa... Didysis šeimos vyras neišimtis, taigi namuose niekaip neišsiverčiame be miltinių patiekalų.
Kadangi ši situacija ne pirma diena ir net nepirmi metai pas mus, duonos gaminiams parduotuvėse išleidžiam daug pinigų, nes atsargas reikia papildyti kas antrą dieną, praėjusią vasarą aš įsigyjau duonkepę. Tikėjausi, kaip kepsiu smagiai, kaip valgysim gardžiai. Sugadinau krūvą produktų ir galų gale, duonkepė buvo įkišta į kampą dulkėti, o duoną ir toliau pirkom parduotuvėse. Šią vasarą duonkepę aš pardaviau, labai tikiuosi, kad pirkėjai kepą duoną sėkmingiau nei aš :)
Prieš kelias savaites draugė - kaimynė pasidalino su manim naujiena, kad ji kepa duoną ir dar patikino, kaip lengva, kaip smagu ir raugo padovanojo (ačiū, Eva). Duoną kepiau jau tris kartus. Raugu pasidalinau su drauge, ji taip pat kepė ir labai gyrė. Žinot,  skanu net man, nemėgėjai, o ką kalbėti apie mano vyrą... kepalo nelieka labai greitai. Vaikai vis dar valgo parduotuvinį batoną, bet aš jau kaupiuosi ir jo kepimui namuose.