Šunys

Taip jau atsitiko (liūdnai), kad prieš daugiau nei mėnesį netekom savo šunės Sitos. Atsirado ji pas mane netikėtai. Tiesiog vieną dieną, Donato bloge radau skelbimą, kad taksiukė ieško namų. Gyvenau tuomet viena studentų bendrabutyje, todėl daug negalvojau ir šunę pasiėmiau, pamenu, važiavau į N. Vilnią jos pasiimti ir negalėjau net pagalvoti, kad taip greit netoli nuo ten ir gyvensiu. Gal ir kvaila, bet buvau ir esu įsitikinusi, kad Sita (taip, vardas "padarytas" iš mano vardo) į mano gyvenimą atnešė daug laimės. Pvz. vyrą, kuriam mūsų pažinties vakarą suplėšė kojines, namus, vaikus. Gal visa tai būtų atsitikę net jei neturėčiau šuns, bet tikiu tuo, kad gyvūnai namuose ir gyvenime yra teigiamos energijos nešiotojai. Taigi su daug ašarų palydėjome Situtę į Vaivorykštės šalį. Dabar, įvedus į Google "taksas" tarp pirmųjų nuotraukų galima pamatyti mažytę Sitą.

Tokią ją pamačiau.

Tokia ji mus paliko

Buvome nutarę, kad iki rudens jokio šuns neturėsim. Pakeliausim, paatostogausim be rūpesčio, kam palikti prižiūrėti ir pan. Bet kiekvieną dieną, vaikai žaidė tik tai, kad jie šunys, kur nors pamatę šunį kalbėdavo, kad mums reikia naujo šuns. Ir aš pradėjau žiūrinėti skelbimus. Ir vesti derybas su šeimos galva :) Derybų ir paieškų rezultatas - Bruknė-Gėlė mūsų nauja taksė. Meluočiau jei sakyčiau kad nesvajojau apie tokį šunį. Taksus myliu visą gyvenimą. Matyt tai yra man tinkanti veislė su visų jų užsispyrimu, ypatingu charakteriu ir nuostabiu protu.

Bruknė-Gėlė mūsų nauja šeimos narė

Šiandien Australija

Aš nuo šiandien ryto Australijoj. Žinoma, perkeltine prasme, bet keliauju štai dabar per keletą blogų ir bijau įklimpti giliau.
Du ''mamiški'' blogai. Gražios nuotraukos ir labai nuoširdu. one claire day ir the beetle shack. Šviesu, gera, šilta. Dar sakyčiau paprasta ir nuoširdu. Ir spalvinga. Tiesiog esu labai sužavėta ir manau, turiu ko pasimokyti.

one claire day

the beetle shack

Ir dar. Vyras ir moteris. Vyras ir žmona. Du blogai ir viena didelė meilė, tiesiog spinduliuojanti iš jų įrašų. Negaliu nesusižavėti. Tiksliau, esu visiškai apkerėta. O vyro, Tim jo vardas, nuotraukos - tiesiog trūksta žodžių. Kiek kartų galvojau apie šeimos fotosesiją, niekada nebuvau tikra, kokių nuotraukų norėčiau. Dabar žinau, būtent tokių, kokias pamačiau Australijoje.

http://www.timcoulson.com/

http://www.timcoulson.com

http://www.timcoulson.com

Norit kažko gražaus, keliaukit šiandien į Australiją.

Mūsų namai

Pastaruoju metu pažįstamų rate padaugėjo statančių/įsirenginėjančių namus. Aš pati šio etapo kol kas pakartoti nenorėčiau, bet pasakojimai apie statybas, grindų, sienų, durų spalvų pasirinkimą ir baldų paieškas sukėlė manyje tikrą minčių audrą apie tai kaip mes kuriame savo namus.
Pradėti reikėtų turbūt nuo to, kad į savo namą įsikraustėme iš mažo studentų bendrabučio kambarėlio. Kartu su savimi atsivežėme sofą, lentyną, TV ir dvi taburetes. Tiesa, kartu su namu gavome gerokai padėvėtus virtuvės baldus. Pradžiai mums užteko.
Įsikraustėme ne į naują namą, bet į anksčiau žmonių gyventą, todėl, kaip sako mano vyras, buvo daug sunkiau daryti remontą, nes prieš sienas gražinant, jas reikėjo perdaryti ir pan.
Pirmas kambarys, kurį norėjome sutvarkyti savaip buvo miegamasis, nes jau laukėme dukros ir norėjosi leliuką parsivežti nors į vieną tvarkingą kambarį. Ir nors kambarį įsivaizdavau oranžinėmis grindimis ir pilkomis sienomis, gavosi kaip gavosi - rudos grindys ir žalios sienos :)
Po truputį didėjo sutvarkytas namų plotas. Tačiau bendros namų vizijos nebuvo. Viską darėme taip, kaip atrodė gražu, gerai ir teisingai. beje, sulaukėme ir profesionalaus dizainerio pagalbos, bet pagalvoju dabar, kiek naudingi gali būti toki patarimai, kai nežinai ko nori...
Žinojau tiek, kad man labai gražu tapetai. Gražu ir dabar, tik ne tokiais kiekiais :) Tapetais išklijavom visą svetainę, virtuvės sieną, darbo kambarį, miegamąjį, laiptine ir net sieną vonioje. Po poros metų svetainės tapetus lupom ir vietoj geltonų/žydrų sienų turim šviesų kambarį. Dabar jaučiu, kad šis kambarys tapo atskaitos tašku, nuo jo prasidėjo namų pertvarka ir mano suvokimas kokių namų noriu.
Didžioji dalis baldų mūsų namuose atsirado "iš bėdos". Atsivežėm iš kaimo nenaudojamas kėdes, stalą, net sutaupytus kilimus (taip, būna ir taip). Priglaudėme porą sofų, na žinote, laikinai, kol bus geresni laika, o tada kaip keisim visus baldus iš karto. Taip galvojome tada.
Tie daiktai "iš bedos" padėjo man pamilti senus daiktus, nebijoti jų taikyti namuose ir taip kurti įdomią erdvę. Dabar esu dažna dėvėtų baldų parduotuvių lankytoja, dažnai peržiūriu skelbimus, gal netyčia ir nebrangiai kažką įdomaus surasiu. Abu su vyru ieškome įdomių sprendimų ir naujų daiktų panaudojimo būdų. Viename airiškame interjero žurnale pamatėme išradingai panaudotą seną radio aparatą. Tokį, kokį turėjo mano vyro močiutė. Neužilgo radija jau buvo mūsų namuose, o išvalę viso gyvenimo dulkes, naudojame ją kaip staliuką prie sienos.

House and Home

Mūsų radija

Dar vienas labai mylimas mano baldas - indauja, kurią gavome dovanų iš vyro tėčio. Na, mes jos labai prašėme, taip ji mums tiko ir patiko. Dabar ten laikau iš močiutės paveldėtus serviziukus, taures vynui, vyną, vaikystės nuotraukas ir dvi karves. Ir dar antys pačiame viršuje.

Mūsų indauja

Galvoju, kad namų vizija, suvokimas, kokių nori namų ateina ne iš karto. Ir tikrai ne tada, kai tik pradedi gyventi naujuose namuose. Manau, sveika išbandyti įvairias dekoravimo priemones ir medžiagas, nebijoti ieškoti netradicinių sprendimų. Reikia priimti į namus mielus daiktus, derinti juos su jau turimais ir kurti sau mielą erdvę, negalvojant, ką kiti pasakys, ar kaip kitiems atrodys.

Vaikystės draugės

Vakar tėtis atsiuntė mano vaikystės laikų nuotrauką. Čia aš ir mano vaikystės draugės, vienos iš jų, kažkodėl manau, kad Mildos gimtadienio šventėje. Įdėjau nuotrauką į Facebook'ą, tikėjausi, kad ne vienai man ji sukels gražių prisiminimų. Taip ir buvo.
Aš labai mėgstu prisiminti savo vaikystę.  Augau Kaune ir buvau tikras asfalto vaikas, tik vasaras su seneliais leisdavau kolektyviniame sode. Puikiai prisimenu ėjimą į kiemą ir visus žaidimus. Kai augau, aplink buvo daug vaikų, atrodo mergaičių buvo dauguma, todėl žaidėm daug mergaitiškų žaidimų. Geriausiai atsimenu kaip žaidėm Mis rinkimus. Reikėdavo papasakoti kaip esi apsirengusi, prisistatyti. Mano suknelės visada būdavo juodos su baltu. Kai jau draugėms atsibodo vienoda mano apranga, man buvo pasiūlyta juodą pabandyt derinti su kitomis spalvomis.
Kaip jau minėjau nuotrauka aukščiau iš gimtadienio - mūsų kiemo tėvai turėjo tradiciją rengti vaikų gimtadienius su daug svečių, todėl buvo labai linksma. Daug skanumynų, tortas, žele, "Laimės šulinys". Viskas priklausė nuo mamų fantazijos. Daug juoko, dovanų ir gražių suknelių, kurios vėl gi - nuo mamų fantazijos priklausė. Vis noriu savo dukrai tokią šventę surengti ir vis nepavyksta - kovas dar ligų laikas tai mes tai draugės sergam. Na, kada nors.
Ir nors iš vaikystės draugysčių liko tik pažintis, man labai smagu, kad nors truputėlį žinau kaip sekasi mano vaikystės draugėms. Ir galiu pasidžiaugti jų sėkme.

Iš kairės: Milda, aš, Monika, Leonora

... ir Kokono mugė

Tyliai tyliai nuo kovo iki paties gruodžio. Praėjo geri aštuoni mėnesiai. Spėjau baigti universitetą (pagaliau), aplankyti išsiilgtąją Nidą, užauginti krūvą cukinijų, sudalyvauti vestuvėse, "atžymėti" savų vestuvių penkmetį, sulaukti Juliaus trečiojo gimtadienio, tapti bedarbe. Tiek daug ir dar daugiau nepaminėtų įvykių... Bet šiaip šie metai man kažkokie kriziniai, nulis noro kažką daryti, kurti, net eiti į priekį. Todėl ir tyla čia tokia ilga.
Tačiau. perskaičiau didžiulę krūvą knygų. Atradau istorinius romanus ir skaitymą anglų kalba. Nuostabu. Dar atradau Isabel Allende ir Pietų Amerikos istoriją. negaliu skaityti knygos ir nepasidomėti kontekstu.

O kodėl rašau šiandien? Nes jau ryt nuostabioji KOKONO mugė. Kurioje turėjau laimę pernai dalyvauti, o šiemet dalyvausiu kitaip - kaip pirkėja. Čia viskas KAS KUR KADA. Mes keliausim ryt iš pat ryto, reikia Kalėdų senelio maišą dar šiuo tuo papildyti.

p.s. ačiū E. ir G. kad pasigedot :)

Sofijai jau 4!

Pradėjom dieną balionais, žvakių pūtimu ir torto valgymu pusryčiams. Smagu. Mažiau smagu, kad švenčiam sirgdami, bet pavasaris ant nosies todėl tos nosies ir nenukabinam, laukiam ligų sezono pabaigos.

Kiek begalvočiau apie savo maža-didelę dukrą visuomet būtinai turiu prisiminti jos gimimą. Gimė ji ypatingai ir ne taip kaip visi, nusprendusi pirmiausia užpakalį pasauliui parodyti. Ji ir dabar yra kitokia, atkakli ir žinanti ko nori.

Knygų mylėtoja nuo mažų mažų dienų iki dabar (tikiuosi ir toliau), dailininkė ir dar gyvūnų daktarė. Princesė ir balerina.

Ir nors kartais labai sunku su ja susišnekėti, dažniau ji yra mano draugė, kuri sako "mama, pamylėk", kepa su manimi sausainius ir piešia angelus. Didelis smagumas yra turėti dukrą. Abiems puoštis, kalbėtis, laukuotis nagus, mokytis siūti ar sodinti gėles.

Su gimtadieniu, Sofija, mano užsispyrus ožkyte!

Sekmadienio katiniavimas

Aš labai mėgstu sekmadienius. Dažniausiai jie ramūs, man, kažkodėl, ypač kūrybingi. Tačiau šiandien didžiąją dalį dienos prasinervinau ir pravaikščiojau aplink namus ieškodama mūsų katino. Jis šią savaitę traumuotas, sužalota koja ir nėjo į lauką. Bet šiandien buvo toks nuostabus oras, taip saulė švietė, visi buvom lauke, katiną išleidau, maniau pasilepins, o jis ėmė ir paspruko. Aš jį pražiūrėjau...

Pabėgo ir negrįžo. Po vaikų pietų miego išėjau ieškot ir kis kis ir kac kac niekas nepadėjo. Aprengiau vaikus ir išėjom visi ieškot, pasiblaškėm kojas sušlapom, bet katino neradom. Man tiesą sakant daug visokių nekokių minčių į galvą prilindo, kad užstrigo kur nors, nes jis su apykakle tokia, kad kojos nelaižytų, ir dar baisiau aš galvojau... Galų gale parėjom namo, saulė jau buvo nusileidus, o mūsų gražuolis, lyg niekur nieko pasitinka mus prie durų. Stvėriau į glėbį, apžiūrėjau nuo iki, visas švarutis gražutis, greičiausiai kaimynas nepastebėjo ir pas save garaže uždarė, o kol mes vaikščiojom, jis išvažiavo, gerai, kad mūsų katiną į laisvę išleido :)

Prietarai

Ar esate prietaringi? Aš nelabai, tačiau pamačiusi juodą katę, automatiškai ieškau kur baltą spalvą galėčiau paliesti ir dar nusispjaunu per kairį petį, tiesa, tik mintyse :)

Vaikystėje, atsimenu tikėjau, kad jei užlipsi ant šulinio dangčio, tave ištiks nelaimė, o kad taip neatsitiktų, reikia, kad kažkas tris kartus per nugarą patapšnotų (kažkaip nenorėjau rašyti - padaužytų). Tiesa, dabar vis dar vengiu tų šulinių dangčių ir ant jų nelipu, maža kas...

Mano vyras turi tokį prietarą - niekada nesibučiuoja, jei mus skiria slenkstis. Todėl ir kilo mintis parašyti apie prietarus, šiandien išlydėdama jau ruošiausi pabučiuoti, o jis pirmiausia žiūri - ar slenkstis mūsų neskiria! Atsargus žmogus ir tai man labai patinka.

O kur dar tie prietarai lydintys būsimą mamą visą nėštumą? Nekirpk plaukų, nevalia megzti, jokiu būdų neišsigąsk ir taip toliau ir panašiai. O tada gimsta vaikelis ir vėl iš naujo, niekam nerodyk jo mėnesį ar net daugiau.

O kur dar sudužę veidrodžiai, lėkštės, puodeliai, nukritę stalo įrankiai, pranašaujantys nelauktus svečius. Atrodo net būtų lengviau gyventi i rnuo negandų apsisaugoti, jei visais prietarais pasikliautume.

Grįžtant prie juodų katinų, yra ne vienas prietaras susijęs su gyvūnais. Ar žinojote, kad jei šuo ar katė ėda žolę - bus lietaus? Na, o jei jau gandras ant namo stogo nusileido - lauk šeimos pagausėjimo.

Kur miega vaikai

Skaitinių sekmadienis.
Labai noriu pasidalinti šiandienos atradimu.  Design Mom tinklaraštyje aptikau ir nesusilaukiau neperžiūrėjusi James Mollison knygos Where Children Sleep. Tiesą sakant esu sukrėsta, tiek skurdo, kuriame gyvena vaikai, tiek kontrasto, kaip vaikai, gyvenantys toje pačioje šalyje, gyvena skirtingai.

Vakar aš buvau prastas suaugęs žmogus

Pagaliau atėjo toks laikas, kai dauguma mano draugių turi vaikų. Kai gimė Sofija aš buvau viena mama tarp visų draugių, todėl nei gyvenimiškų patarimų, nei draugiško palaikymo žodžio neturėjau iš kur gauti. Teko daug skaityti, atsirinkti man tinkamus patarimus, taip pat daug dalykų išbandyti savo ir savo vaikų "kailiu".
Ilgai nenorėjau apie tai rašyti, tiesą sakant bijau pasirodyti nepedagogiška mama, nesidominti, nešviečianti savęs vaikų auginimo klausimais. Iš dalies, tai būtų netiesa, nes pati visada sakiau ir sakysiu, kad niekas negimė mokėdamas, o vaikų auklėjimo taip pat reikia mokytis. Tačiau. Keli metai iš eilės, kažkodėl dažniausiai pavasarį pati sau tapdavau pati blogiausia mama. Nes vis, saulei stipriau pašvietus, aktyviau skaitydavau vaikų auklėjimo literatūra, tiek popierinę, tiek internetinę, kol galų gale, tik vienintelė mintis man ateidavo į galvą - esu bloga mama.
Ar tai būtų blogas internete, ar visų giriamas vaikų auklėjimo/auginimo vadobėlis, visur man atrodė rašo apie tai kaip idealūs tėvai idealiai augina vaikus.
Dar būdama paauglė, skaičiau kažkur straipsnį, kad vaikai, ant kūrių tėvai rėkia, ilgainiui pradeda to rėkimo negirdėti ir į jį nereaguoti. O kadangi mano mama mėgdavo patriukšmauti, aš sau prisižadėjau niekada, oi niekada ant savo vaikų nerėkt. Pažadukė esu...
Kartais jaučiuosi labai prastas suaugęs žmogus, nesugebantis susivaldyti kada reikia, pasakantis ne tai ką reikia. O žodis kaip žvirblis... Nenoriu rašyti, kad jaučiuosi bloga mama, nes tikiu, kad esu gera ir stengiuosi tokia būti, bet tos silpnumo akimirkos... Ar gali būti tėvai silpni? Nors kartais?
Tiesą sakant vengiu visų tų šaltinių, kur aprašomi nuostabūs tėvų-vaikų santykiai, nes man atrodo, kad mes taip negyvenam. Nes neskiriam viso savo laiko vien vaikams, nesėdam prie kompiuterio tik tada kai jie eina miegoti, mums patinka, kai jie žaidžia kartu, bet be mūsų, mes sakom, kad ateisim pas juos tuoj, kai padarysim kažką, kas tuo metu mums atrodo svarbiau už vaikus. Ar tai ir dar daug kitų dalykų daro mus blogais ar prastesniais tėvais? Aš nežinau.
Žinoma, galėčiau pasakoti apie visą bendrą mūsų ir vaikų veiklą. Bet nenoriu, nes šiandien prisimenu, kad vakar buvau prastas suaugęs žmogus, o dabar džiaugiuosi, kad Sofija darželyje, o Julius miega pietų. Dabar aš galiu sėdėt viena.