Apie duoną kasdieninę

Tiesą sakant, aš galėčiau jos ir nevalgyti. Duonos. ir batono taip pat, man gali nebūti nei bulkučių, nei pyragų, na ir bulvių. Bet likusi šeimos dalis be visų šių dalykų nei dienos neišbūna. Dažną rytą Juliaus pirmi žodžiai būna "Bulką su sviestu", suprask, mama, vaikas alkanas pabudo. Sofi neseniai atrado batono ir medaus derinį - kas visą vaikystę man buvo nesuderinama ir netinkama, o dar girdėjau ir ant duonos žmonės medų tepa... Didysis šeimos vyras neišimtis, taigi namuose niekaip neišsiverčiame be miltinių patiekalų.
Kadangi ši situacija ne pirma diena ir net nepirmi metai pas mus, duonos gaminiams parduotuvėse išleidžiam daug pinigų, nes atsargas reikia papildyti kas antrą dieną, praėjusią vasarą aš įsigyjau duonkepę. Tikėjausi, kaip kepsiu smagiai, kaip valgysim gardžiai. Sugadinau krūvą produktų ir galų gale, duonkepė buvo įkišta į kampą dulkėti, o duoną ir toliau pirkom parduotuvėse. Šią vasarą duonkepę aš pardaviau, labai tikiuosi, kad pirkėjai kepą duoną sėkmingiau nei aš :)
Prieš kelias savaites draugė - kaimynė pasidalino su manim naujiena, kad ji kepa duoną ir dar patikino, kaip lengva, kaip smagu ir raugo padovanojo (ačiū, Eva). Duoną kepiau jau tris kartus. Raugu pasidalinau su drauge, ji taip pat kepė ir labai gyrė. Žinot,  skanu net man, nemėgėjai, o ką kalbėti apie mano vyrą... kepalo nelieka labai greitai. Vaikai vis dar valgo parduotuvinį batoną, bet aš jau kaupiuosi ir jo kepimui namuose.

Rankos rankelės

Turiu prisipažinti. Lėlių kūrime man labiausiai nepatinka lipdyti rankas. Tai be galo daug laiko užimantis ir gan nuobodus užsiėmimas. Karts nuo karto imu ieškoti būdo, kaip čia kuo greičiau... ir kiekvieną kartą arba tenka nusivilti, arba kaip dabar, perdarinėti rankytes iš greitų į teisingas. Girdėjau vieną kartą, kad apžiūrinėdami lėles žmonės žiūri po sijonu (nesvarbu vyrai ar moterys) ir į rankas. Todėl vis lipu per save sėdžiu ir dėlioju pirštelį prie pirštelio į delnelį, į rankelę. Ir lėlė tampa tikra. Gali pamoti, laikyti ar, jei taip jai reikia, įsikišti ranką į kišenę.

Ir sėdžiu šiandien, pasidėjus prieš save dvidešimt pirštelių, nes lėlės iškart dvi. Ir dar katinas...

Rudens vainikas ir kiti dalykai

Nežinau, kelintą kartą po pertraukos grįžtu prie savo rašymo. Ir neskaičiuosiu. Tiesiog labai gera grįžti į savo namus, po ilgos pertraukos, kaip po atostogų.
Tiesą sakant, daug galvojau, kokio noriu savo blogo. Ir, atrodo, jau žinau. Noriu rašyti apie viską kas man įdomu, apie viską ką darau. nes kad ir kaip myliu lėles, darau aibę kitų dalykų, kuriais noriu pasidalinti, o jei paprasčiau - pasirodyti. ir dar noriu rodyti savo vaikus ir savo namus. Jie vis dar pagrindinė mano veikla, pati maloniausia ir niekada nenusibostanti.

Grįžtu ne tuščiomis - atnešu savo rudeninį vainiką. Vasarą kabėjusį paukštelį jau seniai norėjau pakeisti, šiaip ar taip, paukščiai rudenį išskrenda į šiltus kraštus. Po didžiulio tyrimo, peržiūrėjusi šimtus vainikų, o šalia jų atradusi nuostabius namų eksterjerus (apie tai kitą kartą), šiandien jau turiu savo rudeninį durų vainiką. Man patinka. O kas žino, gal kitais metais bus dar geriau.

Pirmoji Fėja

Pirmoji fėja atsirado neatsitiktinai. Šią fėją pradėjau kurti kai viena maža mergytė dar ramiai suposi mamos pilvelyje ir iki jos gimimo buvo likę truputis laiko. Kiekviena mano gera mintis, pats nuoširdžiausias linkėjimas sudėtas į šią lėlę, į Pirmąją Fėją. 
Esu įsitikinusi, kad kiekvienam mažam vaikeliui gimus, jam paskiriama fėja, lydėsianti jį visą gyvenimą. Su meile, laime ir gerumu.
Daugiau nuotraukų rankų darbo lėlių albume

Vasara

Atėjus vasarai tylu mano bloge, nors namie įvykių nestinga. Griovėm sienas, įsidėjome didelį langą ir duris į kiemo pusę, dabar prie namo jau tuoj tuoj bus terasa. Labai jos laukiu. O langais labai džiaugiuosi, dabar kai vaikai kieme, matau juos pro visus langus, iš visų pusių.
O vaikai jau dideli. Savarankiškėja. Abu daug šneka, Sofija pradėjo įdomiai samprotauti, labai smagu, kad su ja jau galima dėl beveik visko susitarti, nors kartais neišvengiam ir piktumu, kai žodelis "noriu" yra pats galingiausias, atrodo, net vienintelis. Juliukas šneka, kartoja visus žodžius. Net jei neteisingai pasako, iš intonacijos ir skiemenavimo galima suprasti apie ką šneka. Pavyzdžiui apie futbolą :)
Jau birželio pabaigoje išleisim tėtį ir vyrą į komandiruotę, vėl leisim vasarą vieni ir lauksim.
Lėlės, mano mažas pasaulis. Nerčiau į jį kiekvieną laisvą minutę, beveik visada taip ir darau. Kartais visos mintys ir net sapnais apie lėles ir su jomis, esu visiškai užvaldyta. Viena lėlė jau beveik baigta, kita pradėta ir dar bent trys sėdi galvoje ir laukia kol bus sukurtos.
Turbūt dar viena priežastis, dėl kurios tylu mano bloge, labai noriu pakeisti jo išvaizdą, bet vis ar nesirįžtu, ar nežinau nuo ko pradėti, taip ir laukiu, tos lemtingos minutės.
Dar pamiršau parašyti - mes jau valgom savo braškes.

Papūgėlė

Kažkaip netikėtai ilgai užtruko, kol į blogą Papūgėlė atkeliavo, visur kitur prisistatyt jau spėjo :)
Taigi, pavasarį parskrenda paukščiai, varnėnai, gandrai ir papūgėlės. Viena tokia Papūgėlė, gėlė nešina, nusileido ir ant mano palangės. Papūgėlė nepaprasta, šokanti baletą, mėgstanti gėles ir įdomias šukuosenas.

Pavasaris mūsų namuose

Mūsų pavasaris prasidėjo namų griovimo darbais, mano peršalimu ir Sofijos atostogomis. Gal neprasidėjo, įpusėjo, tiksliau būtų. Džiagiuosi atėjusia šiluma, besidžiaugdama gal per daug nusirengiau, va ir bėganti nosis. Jokio malonumo...

Kitą savaitę jau valgysim savo ridikėlių, šiandien apžiūrėjau, kad ne tik špinatai sudygo lauke, bet dar žirniai ir burokai. Manęs gal kas ir nesupras, bet jaučiu didžiulį malonuma, sukišdama pirštus į žemę, sėdama, sodindama, ravėdama, vaikus ir gyvūnus nuo lysvių gainiodama. O kas dėl vaikų, jie nespėjusias gerai užaugti rūgštynes jau suvalgė, svogūnai taip pat apipešioti, net ir vienišas išdygęs česnakas neliko nepastebėtas, nuskabytas ir jis.

Namai uždangstyti plėvelėm - meistras daro naują krosnį. Gal pečių? Bet krosnis lietuviškiau, o ir meistras Jonas - krosnininkas, jei reikia galiu rekomenduoti. Ir dar užsakėm langus didžiąjai užmūrytai svetainės sienai, didelį langą ir duris į lauką, į terasą. Dar laukia svetainės sienų naujo "rūbo" paieška. Kol kas neįsivaizduoju nei kokių spalvų norėčiau, nieko. turbūt bus - atėjau, pamačiau, paėmiau, nes kitaip man labai sunku nuspręsti.

O per tiek visokių įvykių mano lėlės nesulaukia manęs, aš neprieinu prie jų. Labai tikiuosi, po savaitės kitos viskas grįš į savo vėžes. Gražaus pavasario :)

Monika. Vėjavaikė.

Kuo toliau, tuo sunkiau man suprasti, kaip su tom lėlėm. Nuo pradinio sumanymo Monika nukrypo visiškai į kitą pusę. Turėjo stovėti - nenorėjo, reikėjo sušukuoti - nesidavė. Todėl ir gimė Monika. Vėjavaikė, truputį liūdna, truputį susivėlusi.

Sėdinti 48 cm. Paperclay, natūrus vilnos pluoštas, linas, medvilniniai nėriniai, biseris, akrilas, mediniai karoliukai.

Sofijai jau 3!

Vakar atšventėm/paminėjom trečią Sofijos gimtadienį. Pirmas tikras vaikų balius buvo namuose.

Nuostabu matyti kai vaikas keičiasi, auga, protingėja. Jau trijų, o tiek šnekos, minčių ir įdomybių pilna. Labai norėčiau kažkaip glaustai aprašyti savo trimetę, bet tai tiesiog neįmanoma. Metų pradžioje pradėjusi šnekėti suprantamai visiems, ne tik namiškiams, dabar kalba puikiai, deklamuoja eilėraščius ir dainuoja dainas. Užsiimam įvairiais rankdarbiais, lipdymu, klijavimu ir piešimu, mėgstamas žaidimas - Lego, atiduotas mano brolio. Ir žinoma knygos. Tai pats mėgstamiausias daiktas/žaislas namuose. Ir ne tik Sofi, bet ir Juliaus, abiem gali nebūti kitų žaislų, bet knygos privalomos. Džiaugiuosi dėl to, labai tikiuosi, kad ateityje knyga išliks mėgstama.

Mes padovanojom Sofijai pirmą stalo žaidimą, kurį gali žaisti ir visa šeima. Reikia išdėlioti ant stalo korteles, o vaikui užsidengus akis suaugęs kelias koteles apverčia ir vaikas turi surasi kuriose kortelėse pasikeičia paveikslėlis. Sofijai įdomu, man patinka, kad žaidimas trunka neilgai, todėl jai neatsibosta ir įmanoma pažaisti iki galo.

Vienas neišspręstas dalykas, ar jau vesti Sofi į darželį. Negaliu apsispręti ar tikslinga tai daryti prieš vasarą, kai vis tiek visur važinėsim ir reguliariai darželio lankyti nelabai galėsim..

Kultūra

Tiksliau kultūra mano gyvenime. Seniai seniai buvau teatre, o tokią progą susiorganizavau labai netikėtai, perskaičiusi įspūdžius apie spektaklį "Ša, kalba mamos". Dar nėštukę draugę kartu pasiėmiau. Man patiko labai labai. Įpusėjus spektakliui supratau, kaip pasiilgau savo vaikų, kaip juos myliu, kaip noriu kuo greičiau apkabinti. Ir dar vieną kartą įsitikinau, kad mano vyras pats pats geriausias. Negaliu pritaikyti nei vienos frazės, spektaklyje nuskambėjusios apie vyrus, savo vyrui. Labai džiaugiuosi, kad man nereikia prašyti, kad jis pabūtų su vaikais, pabendrautų su jais ar manimi. Tiesiog puikų vyrą turiu, kai pagalvoju :)

Man pasirodė, kad geriausia šį spektaklį aplankyti kai jau esi mama ir vestis savo mamą.

O besilaukianti draugė išsigando truputėlį, turbūt to chaoso, kurio neišvengiamai į gyvenimą atneša vaikai.