Sekmadienio mintys. Interneto platybėse gyvenant

Visiškai jokia paslaptis ir man dėl to visai negėda - aš begalę laiko praleidžiu prie kompiuterio, internete, FB, bloguose. Skaitau, šiaip vaikštinėju, žiūrinėju, nieko neveikiu, bet kad tai didelis laiko ryjikas, nepaneigiama ir nenuginčyjama. Ir man visai negaila, kad taip yra. Tik. labai norėtųsi, kad tas laikas eitų naudingiau, todėl esu giliuose apmąstymuose, įvairiuose svarstymuose ir gyvenu pokyčiais tiek savyje, tiek savo internete :)
Šį rytą paskaičiau Aurelijos pamąstymus ir jos laikas keistis taip gerai suskambėjo prie mano pastarųjų dienų galvojimų. Pradėjau galvoti, kokio blogo, tiksliau jau blogų aš noriu, ką noriu ten rašyti ir kodėl žmonės tai turėtų skaityti. Tikrai daugelis rašome ne dėl savęs, ne dėl to, kad būtų ką prisiminti, ne tam, kad atkapstytume po poros metų tai, kuo gyvenome... Rašome dėl to, kad skaitytų. Aš rašau dėl to kad skaitytų. man labai patinka žinoti, kad žmonės skaito tai ką rašau.
Ir nors blogą rašau nuo tada, kai Lietuvoje tik atsirado blogas.lt sistema (mano pirmasis blogas seniai užmirštas..), bet niekada to nedariu taip profesionaliai kaip norėčiau ir nors stengiausi, niekada mano blogas nebuvo itin skaitomas. Džiaugiuosi, kad tai neatbaidė manęs nuo rašymo, o tuo labiau nuo dar vieno blogo sukūrimo, kur ketinu rašyti ne tik lietuviškai.
Kiek skaičiau ir skaitau patarimus, kaip rašyti blogus, kad jie būtų skaitomi visur pabrėžiama, kad rašyti reikia dažnai ir kad jei nebūtinos, tai labai pageidautinos nuotraukos. Taigi, jei nuotraukų gal ir nelabai trūksta, tai dažniau rašyti man tikrai nepakenktų. O kad jau pastarosiomis dienomis skaičiau apie įsipareigojimus šiems metams, tai visai neblogai būtų tyliai pažadėti rašyti dažnai.
Ir dar blogo išvaizda. O taip! nemažiau svarbi nei turinys, tik man ganėtinai sunkiai įkandama užduotis. Deja, kad ir kaip norėčiau, niekaip nesukuriu savo blogui tokios išvaizdos kuri mane pačią tenkintų visiškai. Tikriausiai dar vienas pasižadėjimas šiems metams, tik tylus, nes kol kas neįsivaizduoju kaip tai įgyvendinti.

Gražaus sekmadienio!

Nauji metai. Naujas blogas. Blogų reklamos savaitė.

Šiandien jau Tys Karaliai. Metas nupuošti egles ir pradėti gyventi kasdienybės ritmu, arba kiekvieną dieną susikurti sau mažą šventę :) Sofija vakar grįžus iš darželio susigraudino, kad nerado po egle dovanų. Įtariu, kalbėjosi darželyje ką Kalėdų Senelis atnešė, tai mergytei ir pasirodė, kad turi vėl atnešt. Va taip mažiukai laukė Naujų metų.

Naujais metais būtinos naujienos, bent aš taip galvojų. Iš pernai atėjusi mintis, ilgokai brandinta, apmąstyta ir pagaliau išleista į pasaulį - mano naujas blogas skirtas mano lėlėms ir visiems kitiems mano kūriniams, kurių aš, neatsispyrusi pagundai išbandyti kažką naujo, sukuriu. Prašau nuo šiol mano kūrinius lankyti čia  Pink House Creations. Labai ilgai truko pavadinimo galvojimas. Minčių buvo ir tokių kaip Sigitos lėlės, o kiek dar variantų su žodžiais, studija, kūryba, darbai, įkvėpimas ir t.t. ir pan. Galų gale viskas pasirodė paprasčiau nei paprasta, o mūsų "rūžavas" namukas pavadinimui ne tik pravertė, bet ir atspindi tikrovę, be jokių išsigalvojimų :) O jei pasakoti dar plačiau - man dabar labai rožinis etapas, pradedant fotoaparatu ir mobiliuoju, baigiant šių Kalėdų eglės papuošalais, visko daug rožinio, o dar auganti princesė ir jos "vūžava" visur ir visada :) man patinka!

Ir dar šiandienos atradimas Tinklaraščių tarpusavio reklamos savaitė. Kadangi pastaruoju metu teko labai daug skaityti apie blogų reklamą, apie nuorodų dalinimąsi tarp blogų ir daug visokių panašių dalykų, man labai smagi tokia iniciatyva. Ir mano sąrašas jūsų pasidomėjimui. Taip, didžioji dalis rankdarbių blogų, bet gi dažniausiai taip ir yra kuo gyveni, tą ir skaitai :)

http://kokonas.wordpress.com/

http://vaje-atelje.blogspot.com/

http://ranku-darbo-gyvenimas.blogspot.com/

http://kitokie-amatai.blogspot.com/

http://melyniuupe.blogspot.com/

http://pudra-studio.blogspot.com/

http://pavonijadeco.blogspot.com/

http://tirelessartist.blogspot.com/

http://ina-smirnova.blogspot.com/

http://daivos-leles.blogspot.com/

http://koldunhouse.blogspot.com/

http://jratsblogas.blogspot.com/

http://juratesleles.blogspot.com/

http://jausmuflora.blogspot.com/

Čia toks dažniausiai peržiūrimų sąrašas, taip pat visi šie blogai yra visada "ant akių" tarp mano skaitomų ir man patinkančių. Yra daugybė priežasčių, kodėl juos skaitau, įdomu stebėti kitų darbus, kažko išmokti, kažką atrasti. Labai smagu, kelis blogų autorius truputėlį pažinoti asmeniškai, tai priduoda kažkokio smagumo skaitymui, stebėjimui kaip žmonėms sekasi. Ir dar žinau, kad bent trys mano skaitomų blogų autorės yra mamos, auginančios tris vaikus, todėl į jas žiūriu kaip į įkvėpėjas, tarsi sakančias - vaikai nėra kliūtis siekti ir pasiekti užsibrėžtų tikslų. O nuo savęs pridėčiau - vaikai yra variklis, man - pats galingiausias.

Tradicijos ir linksmų švenčių

Šiemet pirmą kartą Kūčių vakarienė bus namie. Rimtai ruošiuosi jau savaitę šiam įvykiui. ir negaliu neprisiminti savo vaikystės kūčių, kurios yra man pavyzdys, kurių prisiminimas man pats gražiausias, tokių prisiminimų aš linkiu savo vaikams.
Tuomet mes neturėjome automobilio, todėl eidavome į stotelę ir šaltyje laukdavome 9 troleibuso. ir važiuodavom į Petrašiūnus (nežinantiems, tai toks rajonas Kaune, netoli Kauno marių). Visuomet būdavo labai svarbu pasižiūrėti į elektroninį laikrodį ant kažkurios gamyklos stogo, jis rodydavo ne tik valandas, bet ir oro temperatūrą. Mes važiuodavome pas mano senelius, mamos tėvus. Išlipdavome vienoje iš paskutinių stotelių ir ėjimas iki senelių namo, skambinimas į mamos vaikystės buto duris, laukimas, kol ar senelis ar močiutė atidarys, tai jau dalis stebuklo. Tuomet einam į kambarį, kuriame stalas, jo vidury plotkelės (mes taip vadinam) ir tas nekantrumas, jau sėsti, jau raguti, bet dar negalima, dar močiutė ne viską suruošusi. Senelių eglė, visuomet tikra, papuošta spalvotomis lepmputėmis, senais stikliniais žaislais (aš turiu jų keletą išsaugojusi). Pagaliau sėdam, senelio žodis, močiutė verkia, ji kažkodėl verkia per visas šventes. Dalinamės plotkelėmis, smagu, kai nulauži didelį gabalėlį. Neapsakomai stebuklinga atmosfera. Maistas ne taip svarbu, tiesa, vienais metais bandžiau išragauti visus dvylika patiekalų, kas man buvo tikras žygdarbis, nes silkės aš nevalgau. Tuomet kažkaip pavyko, bet daugiau to nekartoju. Ir po vakarienės, netikėtas beldimas į duris, o už jų, didžiulis maišas, tų išsvajotų dovanų. Ir tuomet jau jaučiuosi apsnūdusi, laiminga. Bet dar laukia kelionė namo, vėl ilgas laukimas stotelėje, 9 troleibusas, kelionė namo, stebint langus, papuoštus lemputėmis, kartais net eglę pavykdavo pamatyti papuoštą, jau tuoj lipsim, tik dar pažiūrim pro troleibuso langą, į savo balkoną ir jame žybsinčias, tėčio pagamintas lemputes.

Sunku žodžiais aprašyti ką jaučiu, kai prisimenu savo vaikystės kūčias, bet tokio jausmo linkiu savo vaikams. Tokią nuotaiką stengiuosi kurti, labai tikiuosi, kad man pavyks.

Gražių švenčių visiems, apsilankantiems ir skaitantiems tai ką pasakoju. Ačiū Jums. Linkiu gero ir verto prisiminti  Kalėdų jausmo!

Naujos lėlės

Šiais metais mano švenčių laukimo nuotaika labai įdomi  - karnavalinė. Tikrai negalėčiau jos kitaip pavadinti. princesės, persirengėlės katės, net ir žieminis vainikas tokių pačių spalvų kaip mūsų namukas, visi persirenginėja, ruošiasi, puošiasi, nuo pat pirmos žiemos dienos. Kaip kitaip, jei net gamta paslėpė lapkričio niūrumą po baltu gruodžio drabužiu. Va kaip poetiškai aš šiandien.
Dvi naujos lėlės ir dar būrelis laukia pabaigos. Pas mane ant darbo stalo - tikras karnavalas!

Miau. Lėlė sukurta lėlininkų forumo kalėdinei parodai "Angelai"

Raudonplaukė. Ši visai kaip aš ir plaukų spalva ir širdimi. Ir troškimais.

Sagės

Gavusi daug pabaksnojimų į šoną keliu savo sages į dienos šviesą. labai jomis džiaugiuosi ir labai noriu nuomonių, kaip, Jums, jos?
Pirmosios "Miegančios sesės".  Ir žinoma, kaip be ateinančių metų simbolių? Kiškiai, tiksliau kiškutės, pasiruošusios sutikti kartu Naujus metus.

Visoms sagėms naudojau daug įvairių medžiagėlių iš mano "saugyklų", taip pat šilko, nėrinių, mažų karoliukų ir daug meilės. Jos visos ir dar daugiau lankysis mugėje.

Juliui jau 2 metai

Labai greitai bėga laikas. Labai greitai auga vaikai ir šiandien mes jau švenčiam antrą Juliaus gimtadienį. Turiu tiek daug gražių žodžių pasakyti apie savo mylimiausią sūnelį, kad nežinau nuo ko pradėti. Turbūt nuo to, kad jis didelis ir protingas, daug šnekantis ir įdomiai samprotaujantis. Savarankiškas, bet ir mamyčiukas kaip reikiant. Visai kitoks nei sesė, labai kategoriškas, nesukalbamas ir užsispyręs. Tikiuosi šios savybės jam padės gyvenime, o laikui bėgant jis pasidarys nuolaidenis. Daugeliu atveju, labai panašus į savo tėtį, ne veltui jie abu po tuo pačiu ženklu gimę, bet labai puikiai nekreipia dėmesio į smulkmenas - taip kaip aš. Jo dažnai kartojama frazė (išmokta iš manęs) - "nieko tokio" ir ji tinka visur ir visada. Nieko tokio išpaišyti sienas, lovą, prisisioti į kelnes, mušti sesę, šokinėti ant lovos. Nieko tokio.

Jis labai geras, moka užmigti pats, moka apsikabinti ir pasibučiuoti (kai pats to nori), nuostabiai žaidžia, valgo maudosi ir miega su mašinom. Ir mašinos jam yra viskas. jam labai patinka rūbai ir kojinės su mašinom, apsirengęs kažkuo nauju, būtinai eina pažiūrėti į veidrodį ir dar pasako, kad "čia aš, gražu".

Tiesą sakant, taip blogai miegojau šiąnakt, taip prisiminiau jo gimimą, kad dabar rašant net ašarą išspaudžiau... labai myliu ir labai džiaugiuosi turėdama tokį šaunų sūnų, kuriam vis dar reikia mamos (tikiuosi ilgai dar tai nesikeis), kuris nori būti kaip tėtis (todėl striukė kaip tėčio ir jam reikia vaikščiot po namus su chalatu - kaip tėčiui), kuris yra labai geras brolis, nes mūsų vaikų žaidimai, kai jie nesipyksta, yra verti atskiro įrašo.

Su gimtadieniu, Juliau!

Naujienos

Niekaip kitaip nesugalvojau pavadinti šio įrašo, nes jis tikrai apie kelias naujienas, kurių visai nenorėjau skaidyti į kelis atskirus įrašus :)

Pirma - prieskonių burtininkė jau prieskonių parduotuvėje.
žinoma, geriausia būtų nuvykti pažiūrėti gyvai, bet prašom ir nuotrauką. Ilgokai rinkome vietą kur lėlę pasodinti, tai kol kas ir pati nesu tikra, kur ji įsitaisė.

Antra - ruošiuosi Kalėdinei Vilties mugei, apie kurią kalbu ir kalbu :) paspauskite ant meškučio ir paskaitykite plačiau apie šią puikią iniciatyvą.

O dar truputį plačiau - aš labai seniai noriu kurti papuošalus. Esu įsitikinusi, kad vienas universaliausių papuošalų - sagė. ja gali papuošti nuobodų megztinį, įsisegti į paltą, ar papuošti beretę. Kur nori ir kaip nori taip naudoji. Ir aš bandžiau ir bandžiau sukurti, padaryti ma patinkančią sagę, kurią norėčiau nešioti pati ir kuria, norėčiau, kad puoštųsi kitos. Atrodo, kad pagaliau įgyvendinau šį savo seną norą. Dabar duosiu žvilgtelėti į pačią pačia sagių pradžią. Tai bus "Miegančios sesės" ir keli zuikiai - puikiai, ateinančių metų simboliai. Kai visa tai bus baigta, tikiuosi, kad tai bus labai greitai, papasakosiu, kodėl sesės miegančios, tam yra viena trumpa istorija :) 

ir čia tokia nuotrauka, labai darbinė, bet tikuosi dėl to, bus tik įdomiau laukti, kas iš šių paruoštukų išeis :)

Ir trečia, bet nemažiau svarbi naujiena - Sofi eina į darželį. žinantiems, kiek mes laukėm kol pateksim į savo darželį mano džiaugsmas bus suprantamas, bet nežinantiems, galiu pasakyti, kad laukėm sąrašo viršuje, bet vietų vis nebuvo, buvau beprarandanti viltį ir jau norėjau ieškoti naujo darželio, bet visai netikėtai, atsirado vieta ir mums ir mūsų geram draugui :) man labai patiko auklėtoja, tikiuosi ir Sofijai. Ir labai tikiuosi, kad lankysim ilgai sėkmingai ir be ligų.

Aš siuvu

Ką galvoti apie moterį, kuri jau du ir truputį metų turi siuvimo mašiną, o per tiek laiko nėra beveik nieko pasiuvus. Na, nevisai nieko, pasiuvau sėdmašį, slingą ir porą žaislų vaikams... Gėda visiška ir baisi. Todėl ėmiau vieną dieną, susiėmiau ir pasisiuvau vizitinėms kortelėms dėklą. Nes visai "ne lygis" korteles nešiotis piniginėje. Nieko pati nesugalvojau, nusižūrėjau kaip tai padaryti schlosser designs. Ir man pavyko, negaliu tuo patikėti. Taip, žinoma, yra kreivų siūlių, bet paskaitykit aukščiau, kiek aš siuvau iki šiol :) Man patinka ir tikrai patogu, nežinau kaip pirktiniai kortelių dėklai, bet mano pasisiūtasis man yra pats pačiausias. Tai štai prašom pažiūrėti.

Ir žinoma kaip moterys be papuošalų. Mes su Sofija mėgstam puoštis. Net labai. Brangių papuošalų neturim, nes maža kas gali atsitikti, bet visokių įdomių ir pačių pasigamintų turim ir ne vieną ir ne du. Neseniai pastebėjau, kad ne pirmą kartą bandau sukurti kažkokį papuošalą, kuris labai tiktų ir patiktų man pačiai ir atrodo pagaliau sulaukiau tos dienos. Nusižiūrėjau ten pat ir labai greitai mes su Sofi turėjom vienodus žiedus, o aš dar ir sagę. Jei viskas bus taip kaip suplanuota, tokių žiedų galėsit rasti Kalėdinėje Vilties Mugėje, kurios aš laukiu šiemet labiau nei pačių Kalėdų. 

Mūsų vaikai

Lyg ir apie juos turėčiau daugiau rašyt, vis dėl to blogo pavadinimas "Mes namie" apie mus visus namie, o čia daugiausia lėlės namie. Tik žinau, kad be vaikų ir lėlių nebūtų ir viso kito, kuo dabar užverstas mano stalas :)

Taigi - apie mūsų vaikus. Apie didelį ir dar didesnę arba apie mažiuką ir mažąją. Apie Julių ir apie Sofiją. Ačiū mano vyrui, kad turiu laimę būti namuose su vaikais ir kasdieną matyti kaip jie auga (nepatikėsit, kiek kartais kantrybės reikai, tam). O kad jau tas laikas, kai visą dieną su abiem būsiu namuose eina į pabaigą, Sofi jau tuoj tuoj eis į darželį, turiu paskutines savaites savo džiaugsmui.

Dabar labai įdomu. Sofija daug piešia. Tėtį, mamą, brolį, šunį ir katiną, draugus, gėles, filmukų herojus. Mes tuoj pritrūksim popieriaus :) labai įdomu stebėti, kaip keičiasi jos piešiniai, anksčiau, žmonės turėję galvą ir iš jos augančias kojas, tampa pilnais. su rankom, kojom, bamba, ausim, pilvu, ausim, o dažnai ir su auskarais jose. magu, kai grįžtu vėlai vakare, o ją randu sėdinčią, manęs laukiančią ir piešiančią. Su ja niekuomet nebuvo (ir iki šiol nėra) problemų, jei reikėdavo susitarti kada ką daryti, ką pirkti, o ko neimti parduotuvėje. Ji rami ir krapštukė, mėgsta dėlioti dėliones ir žaisti su mažomis figūrėlėmis, statuyti Lego namus, gydyti tėtį ir žaisti kavinę. Ji nori būti balerina. Ji jau mokosi kaip reikia šokti, o brolis viską daro iš paskos.

O Juliui reikia tik mašinų, paklaustas, ką veikė per dieną, jis būtinai pasakys, kad žaidė su mašinom. jei pirkti, tai tik mašinas, o močiutė atveža taip pat tik mašinų. Visko mokosi iš sesės. Didelė laimė - puodas nebe priešas ir eiti atlikti vieną kitą reikalą yra ganėtinai smagu, kaip ir pasakoti apie tai visiems sutiktiems; "dinai, at padajau tytiu i puodą". Bet su juo negalima eiti į parduotuves, nes jam reikia visko, o jei dar mašiną kopkią pamato, patys suprantat. Tiesą sakant, aš esu tik girdėjusi apie tai, kad vaikai krenta parduotuvėse ant grindų, rėkia, nieko aplink nemato, kaip nori kažko daikto. Iki šiandien, kol mano mažas erniukas nepavirto riaumojančiu monstru, nes labai jau labai labai reikėjo kažkokio žurnalo, prie kurio buvo pridėta mašina. Visas džiaugsmas kainavo 6lt, kurių aš nebuvau pasirįžusi išleisti tokiam pirkiniui, todėl ašaros liejosi laisvai ir vaikas gulėjo parkritęs vietinėje IKI ir verkė verkė. Aš nekreipiau dėmesio. Nei į jį, nei į žvilgsnius. Aš rami, aš visiškai rami. Bet be tokių "linksmų" epizodų, mažius yra labai fainas berniukas, pietų miega su sese vaikų kambarį savo "dovytėje", o naktį miega su tėčiu ir mama, pas juos kambarį, kitoje savo "dovytėje". Ir jis labai daug šneka, labai aiškiai ir apie viską. Jis viską žino. ir jam jau labai greitai du metai. Bus mašinų dovanų. Ir kaip nepamiršti pasakyti - jis mano padėjėjas, pusryčių ruošėjas, kiaušinių plakėjas. 

Prieskonių burtininkė

Pradžiai dar reikia paminėti, kad šis įrašas yra jubiliejinis - 100-asis. O dabar prie reikalo ir istorijos.

Prieš du metus, vasarą aš atradau naują prieskonių parduotuvę. Į ją mane atvedė ne kas kita, o kvapas. Jokios reklamos  - parduotuvė pati save reklamavo skleisdama neįprastą prekybos centrui kvapą. ir aš negalėjau neužeiti. Mano pirmi žodžiai buvo: "Kaip skaniai pas jus kvepia". Nuo to prasidėjo mano bičiulystė su parduotuve, dovanojau jos prieskonius visiems, giminėms pagal jų užsakymą vežiau prieskonius dėžėmis, nes daugiau niekur tokių nebuvo. Jokioj kitoj parduotuvėj nebuvo tokios nuostabios šeimininkės - Julijos. Tokio paskatinimo, kokį gavau iš jos, kai ji sužinojo apie mano kuriamas lėles, turbūt negavau iš nieko. Ačiū jai labai ir todėl dėl jos ir kvapniosios parduotuvės atsirado Prieskonių burtininkė.