Išsikrausčiau

Čia buvo gera, bet visi augam ir keičiamės. Ačiū, jei dar aplankote čia.

Gyvenu kitu adresu Ten Kur Namai, lauksiu labai.

Linkėjimai, Sigita.

Ten Kur Namai

Ravėjimas: taupyk savo pinigus ir tobulėk kaip asmenybė. 3 priežastys kodėl ravėjimas yra naudingas Tau ir kaip tai pakeis Tavo gyvenimą.

Ar  Tu mėgsti gamtą? Prisimink, kaip vaikystėje atostogaudavai kaime pas močiutę. Buvo gera. Galėdavai miegoti ilgai, valgydavai daug ir gaudavai tik pačius skaniausius kasnelius. Manau, kiekvienas norėtų tai pakartoti.

Tiesa, atostogos pas močiutę turėjo ne tik pliusų, bet ir vieną kitą minusą... Ar Tavęs prašydavo grėbti šieną? Arba parvesti karvę iš ganyklos? Aš pati, nesu dariusi nei vieno iš šių dalykų – močiutės kaime aš tiesiog neturėjau. Bet. Turėjau močiutę kolektyviniame sode. Ir mano vasaroms taip pat netrūko pliusų – braškės su pienu, krūva draugų (tokių pačių miestiečių kaip ir aš, ištremtų į gamtą), maudynės, gaudynės, pirmi bučiniai... Oi, apie ką čia aš J

Taip, žinoma ir minusų buvo. Man  reikėdavo ravėti. O, Nuobodybe Aukščiausioji! Kam tai liepti daryti trylikametei, kuriai paskirtas pasimatymas po kaimyno obelim? Koks ravėjimas? Kokios žolės?

O štai dabar aš tupiu lysvėje, popiečio  saulė  spigina man į pakaušį, aš traukiu vieną piktžolę po kitos iš įšilusios žemės (beje, kad būtų tiksliau,  aš raviu svogūnus) ir nežinia, ar tos saulės paveikta, ar ši mintis jau seniai tūnojo kažkur mano galvoje, aš supratau kiek daug ravėjimas davė man ir kiek daug ravėjimas gali suteikti Tau.

Čia surašiau tuos dalykus, kurie nutinka ravint, o Tu to net nepastebi. Tiesą sakant, kol neįsigilinau ir man ravėjimas atrodė tiesiog užsiėmimas, kurį reikia padaryti, kad užaugintum daržoves. Ilgą laiką dariau tai be didelio noro nors ir nebelaukė manęs niekas po kaimyno obelim, turbūt sutiksi su manimi, kad galima rasti begalę įdomesnių dalykų.

Taip galvojau iki tos saulėtos popietės. Kol mane aplankė Ravėjimo Prasmės Supratimas. Atskleisiu Tau 3 priežastis kaip ravėjimas gali suteikti prasmę tavo gyvenimui.

1.  Mokaisi pozityviai mąstyti. Jei tavo lysvė atrodo begalinė, tu ravi ravi ir pabaigos nėra, tave apima neviltis. Kur ta pabaiga, kur? Ir tada, kai jau atrodo piktžolės niekada nesibaigs, jos baigiasi, o tu lengviau atsipūti. Taip ir gyvenime. Kai atrodo viskas juoda ir blogai, kai nematai išeities iš tos tamsios skylės, kurioje dabar esi – op ir sprendimas nusileidžia kaip iš dangaus. Kuo daugiau tokių ilgų lysvių, tuo greičiau tu supranti, kad piktžolės baigiasi. Taip ir gyvenime, pradedi kiekvienoje situacijoje įžiūrėti teigiamus dalykus, žinai, kad tai kas neigiama greit pasibaigs ir stengiesi net ir blogiausioje situacijoje rasti tai, ko gali pasimokyti.
2. Ieškai ir sužinai ko nori gyvenime. Ravint viskas paprasta – Tu nori, kad žolių darže, gėlyne ar po krūmais būtų kuo mažiau. Kad augalai gautų pakankamai šviesos ir maisto medžiagų, na ir dar, kad vaizdelis būtų neblogas.  O kaip su Tavo gyvenimu? Ar žinai ko nori? Ar viskas taip aišku, kad eini tiesiai į savo tikslą? Jei ne, gali palyginti: apžėlęs daržas=Tavo gyvenimas be tikslo, išravėtas daržas=Tavo kelias ten kur nori būti ir ką nori daryti. Ir net čia Tau gali padėti ravėjimas. Keliaujame prie trečio punkto kur paaiškės kaip.
3. Pažvelgi į save iš šono. Gali tikėti, gali ne, bet ravėdamas lieki tik Tu ir Tavo mintys. Tu pažvelgi į save iš šono, gali mąstyti ką tinkamas. Ir jei vieniems tai – ką valgysiu vakarienei, man – mano minčių ir poelgių analizė.  Ravėdama aš turiu daug laiko pagalvoti, pasvajoti ir galų gale sužinoti ko noriu. Kai apmąstai savo poelgius, galvoji apie save ir sužinai kas toks esi, galų gale sužinai ko nori ir koks Tavo kelias. Dabar jau žinau, kad nėra paprasta atsikelti rytą su mintim – vėl tas pats, nėra lengva apsimetinėti, kad Tau viskas gerai, nėra lengva laukti pasikeitimų ir daryti tai ko nenori daryti. Bet dar sunkiau yra suprasti ko nori, atsistoti ir imti ta norima veikla užsiimti.

Mano mėgstamas posakis ilgą laiką buvo “Aš nežinau kuo noriu būti užaugusi”. Nors aš seniai užaugusi (lyg ir), bet vietos po saule nejautimas, mėgstamos veiklos neturėjimas ilgainiui pradėjo mane varyti iš proto.  Kol nepradėjau gilintis ir analizuoti. Tam labai padėjo nepatinkantis darbas. Kad ir kiek aš stengiausi apie tai mąstyti pozityviai, kad man smagu daryti ką darau, kad čia laikina ir pan. Net savotiškai meldžiausi ir kartojau sau “mano darbas man patinka, aš esu nuostabi pardavimų vadybininkė”, kiekvienas rytas man yra nemielas, nes reikės eiti ir daryti ko nenoriu daryti. Taip galvodama aš kenkiu ne tik sau, bet ir tai vietai kurioje aš dirbu, nes Tu turbūt įsivaizduoji, kokia yra darbo kokybė, kai viską atlieki pro sukastus dantis...

Laikas atsistoti ir eiti ravėti. Oi – daryti tai ką noriu daryti. Keisti savo gyvenimą ir būti laimingai. Nes, kaip man sakė vienas žmogus,  žmogaus tikslas – būti laimingu. Kas tave daro laimingu?

P.S. Apie pinigų taupymą ravint tikrai nepamiršau.  Ir tai yra labai paprasta – vieno vidutinio šiltnamio nuravėjimas, išpurenimas, pomidorų pririšimas ir pasigerėjimas darbo rezultatu sudegins tau tiek kaloriju, kiek kaloriju, kiek vienas intensyvus uzsiemimas sporto klube. Visiškai nemokamai! Viename išravėtame šiltnamyje tu užauginsi tiek pomidorų, kiek tikrai nenusipirktum nei turguje nei parduotuvėje. Net jei ir pirktum, jų kokybė nebus tokia, kokia bus tavo paties užaugintų pomidorų. Ar dar reikia tęsti?

Šį įrašą parašiau kaip užduotį, po nuostabaus Lino Matulio - Super Gentis užsiėmimo apie blogo rašymą. Linas ir Super Gentis yra mano asmeninis atradimas šiais metais, kaip ir Gyvenimo Būdo Dizaino Laboratorija, bei HUB Vilnius. Jūs neįsivaizduojat, kiek man įkvėpėt drąsos. Ačiū.

Šunys

Taip jau atsitiko (liūdnai), kad prieš daugiau nei mėnesį netekom savo šunės Sitos. Atsirado ji pas mane netikėtai. Tiesiog vieną dieną, Donato bloge radau skelbimą, kad taksiukė ieško namų. Gyvenau tuomet viena studentų bendrabutyje, todėl daug negalvojau ir šunę pasiėmiau, pamenu, važiavau į N. Vilnią jos pasiimti ir negalėjau net pagalvoti, kad taip greit netoli nuo ten ir gyvensiu. Gal ir kvaila, bet buvau ir esu įsitikinusi, kad Sita (taip, vardas "padarytas" iš mano vardo) į mano gyvenimą atnešė daug laimės. Pvz. vyrą, kuriam mūsų pažinties vakarą suplėšė kojines, namus, vaikus. Gal visa tai būtų atsitikę net jei neturėčiau šuns, bet tikiu tuo, kad gyvūnai namuose ir gyvenime yra teigiamos energijos nešiotojai. Taigi su daug ašarų palydėjome Situtę į Vaivorykštės šalį. Dabar, įvedus į Google "taksas" tarp pirmųjų nuotraukų galima pamatyti mažytę Sitą.

Tokią ją pamačiau.

Tokia ji mus paliko

Buvome nutarę, kad iki rudens jokio šuns neturėsim. Pakeliausim, paatostogausim be rūpesčio, kam palikti prižiūrėti ir pan. Bet kiekvieną dieną, vaikai žaidė tik tai, kad jie šunys, kur nors pamatę šunį kalbėdavo, kad mums reikia naujo šuns. Ir aš pradėjau žiūrinėti skelbimus. Ir vesti derybas su šeimos galva :) Derybų ir paieškų rezultatas - Bruknė-Gėlė mūsų nauja taksė. Meluočiau jei sakyčiau kad nesvajojau apie tokį šunį. Taksus myliu visą gyvenimą. Matyt tai yra man tinkanti veislė su visų jų užsispyrimu, ypatingu charakteriu ir nuostabiu protu.

Bruknė-Gėlė mūsų nauja šeimos narė

Šiandien Australija

Aš nuo šiandien ryto Australijoj. Žinoma, perkeltine prasme, bet keliauju štai dabar per keletą blogų ir bijau įklimpti giliau.
Du ''mamiški'' blogai. Gražios nuotraukos ir labai nuoširdu. one claire day ir the beetle shack. Šviesu, gera, šilta. Dar sakyčiau paprasta ir nuoširdu. Ir spalvinga. Tiesiog esu labai sužavėta ir manau, turiu ko pasimokyti.

one claire day

the beetle shack

Ir dar. Vyras ir moteris. Vyras ir žmona. Du blogai ir viena didelė meilė, tiesiog spinduliuojanti iš jų įrašų. Negaliu nesusižavėti. Tiksliau, esu visiškai apkerėta. O vyro, Tim jo vardas, nuotraukos - tiesiog trūksta žodžių. Kiek kartų galvojau apie šeimos fotosesiją, niekada nebuvau tikra, kokių nuotraukų norėčiau. Dabar žinau, būtent tokių, kokias pamačiau Australijoje.

http://www.timcoulson.com/

http://www.timcoulson.com

http://www.timcoulson.com

Norit kažko gražaus, keliaukit šiandien į Australiją.

Mūsų namai

Pastaruoju metu pažįstamų rate padaugėjo statančių/įsirenginėjančių namus. Aš pati šio etapo kol kas pakartoti nenorėčiau, bet pasakojimai apie statybas, grindų, sienų, durų spalvų pasirinkimą ir baldų paieškas sukėlė manyje tikrą minčių audrą apie tai kaip mes kuriame savo namus.
Pradėti reikėtų turbūt nuo to, kad į savo namą įsikraustėme iš mažo studentų bendrabučio kambarėlio. Kartu su savimi atsivežėme sofą, lentyną, TV ir dvi taburetes. Tiesa, kartu su namu gavome gerokai padėvėtus virtuvės baldus. Pradžiai mums užteko.
Įsikraustėme ne į naują namą, bet į anksčiau žmonių gyventą, todėl, kaip sako mano vyras, buvo daug sunkiau daryti remontą, nes prieš sienas gražinant, jas reikėjo perdaryti ir pan.
Pirmas kambarys, kurį norėjome sutvarkyti savaip buvo miegamasis, nes jau laukėme dukros ir norėjosi leliuką parsivežti nors į vieną tvarkingą kambarį. Ir nors kambarį įsivaizdavau oranžinėmis grindimis ir pilkomis sienomis, gavosi kaip gavosi - rudos grindys ir žalios sienos :)
Po truputį didėjo sutvarkytas namų plotas. Tačiau bendros namų vizijos nebuvo. Viską darėme taip, kaip atrodė gražu, gerai ir teisingai. beje, sulaukėme ir profesionalaus dizainerio pagalbos, bet pagalvoju dabar, kiek naudingi gali būti toki patarimai, kai nežinai ko nori...
Žinojau tiek, kad man labai gražu tapetai. Gražu ir dabar, tik ne tokiais kiekiais :) Tapetais išklijavom visą svetainę, virtuvės sieną, darbo kambarį, miegamąjį, laiptine ir net sieną vonioje. Po poros metų svetainės tapetus lupom ir vietoj geltonų/žydrų sienų turim šviesų kambarį. Dabar jaučiu, kad šis kambarys tapo atskaitos tašku, nuo jo prasidėjo namų pertvarka ir mano suvokimas kokių namų noriu.
Didžioji dalis baldų mūsų namuose atsirado "iš bėdos". Atsivežėm iš kaimo nenaudojamas kėdes, stalą, net sutaupytus kilimus (taip, būna ir taip). Priglaudėme porą sofų, na žinote, laikinai, kol bus geresni laika, o tada kaip keisim visus baldus iš karto. Taip galvojome tada.
Tie daiktai "iš bedos" padėjo man pamilti senus daiktus, nebijoti jų taikyti namuose ir taip kurti įdomią erdvę. Dabar esu dažna dėvėtų baldų parduotuvių lankytoja, dažnai peržiūriu skelbimus, gal netyčia ir nebrangiai kažką įdomaus surasiu. Abu su vyru ieškome įdomių sprendimų ir naujų daiktų panaudojimo būdų. Viename airiškame interjero žurnale pamatėme išradingai panaudotą seną radio aparatą. Tokį, kokį turėjo mano vyro močiutė. Neužilgo radija jau buvo mūsų namuose, o išvalę viso gyvenimo dulkes, naudojame ją kaip staliuką prie sienos.

House and Home

Mūsų radija

Dar vienas labai mylimas mano baldas - indauja, kurią gavome dovanų iš vyro tėčio. Na, mes jos labai prašėme, taip ji mums tiko ir patiko. Dabar ten laikau iš močiutės paveldėtus serviziukus, taures vynui, vyną, vaikystės nuotraukas ir dvi karves. Ir dar antys pačiame viršuje.

Mūsų indauja

Galvoju, kad namų vizija, suvokimas, kokių nori namų ateina ne iš karto. Ir tikrai ne tada, kai tik pradedi gyventi naujuose namuose. Manau, sveika išbandyti įvairias dekoravimo priemones ir medžiagas, nebijoti ieškoti netradicinių sprendimų. Reikia priimti į namus mielus daiktus, derinti juos su jau turimais ir kurti sau mielą erdvę, negalvojant, ką kiti pasakys, ar kaip kitiems atrodys.

Vaikystės draugės

Vakar tėtis atsiuntė mano vaikystės laikų nuotrauką. Čia aš ir mano vaikystės draugės, vienos iš jų, kažkodėl manau, kad Mildos gimtadienio šventėje. Įdėjau nuotrauką į Facebook'ą, tikėjausi, kad ne vienai man ji sukels gražių prisiminimų. Taip ir buvo.
Aš labai mėgstu prisiminti savo vaikystę.  Augau Kaune ir buvau tikras asfalto vaikas, tik vasaras su seneliais leisdavau kolektyviniame sode. Puikiai prisimenu ėjimą į kiemą ir visus žaidimus. Kai augau, aplink buvo daug vaikų, atrodo mergaičių buvo dauguma, todėl žaidėm daug mergaitiškų žaidimų. Geriausiai atsimenu kaip žaidėm Mis rinkimus. Reikėdavo papasakoti kaip esi apsirengusi, prisistatyti. Mano suknelės visada būdavo juodos su baltu. Kai jau draugėms atsibodo vienoda mano apranga, man buvo pasiūlyta juodą pabandyt derinti su kitomis spalvomis.
Kaip jau minėjau nuotrauka aukščiau iš gimtadienio - mūsų kiemo tėvai turėjo tradiciją rengti vaikų gimtadienius su daug svečių, todėl buvo labai linksma. Daug skanumynų, tortas, žele, "Laimės šulinys". Viskas priklausė nuo mamų fantazijos. Daug juoko, dovanų ir gražių suknelių, kurios vėl gi - nuo mamų fantazijos priklausė. Vis noriu savo dukrai tokią šventę surengti ir vis nepavyksta - kovas dar ligų laikas tai mes tai draugės sergam. Na, kada nors.
Ir nors iš vaikystės draugysčių liko tik pažintis, man labai smagu, kad nors truputėlį žinau kaip sekasi mano vaikystės draugėms. Ir galiu pasidžiaugti jų sėkme.

Iš kairės: Milda, aš, Monika, Leonora

... ir Kokono mugė

Tyliai tyliai nuo kovo iki paties gruodžio. Praėjo geri aštuoni mėnesiai. Spėjau baigti universitetą (pagaliau), aplankyti išsiilgtąją Nidą, užauginti krūvą cukinijų, sudalyvauti vestuvėse, "atžymėti" savų vestuvių penkmetį, sulaukti Juliaus trečiojo gimtadienio, tapti bedarbe. Tiek daug ir dar daugiau nepaminėtų įvykių... Bet šiaip šie metai man kažkokie kriziniai, nulis noro kažką daryti, kurti, net eiti į priekį. Todėl ir tyla čia tokia ilga.
Tačiau. perskaičiau didžiulę krūvą knygų. Atradau istorinius romanus ir skaitymą anglų kalba. Nuostabu. Dar atradau Isabel Allende ir Pietų Amerikos istoriją. negaliu skaityti knygos ir nepasidomėti kontekstu.

O kodėl rašau šiandien? Nes jau ryt nuostabioji KOKONO mugė. Kurioje turėjau laimę pernai dalyvauti, o šiemet dalyvausiu kitaip - kaip pirkėja. Čia viskas KAS KUR KADA. Mes keliausim ryt iš pat ryto, reikia Kalėdų senelio maišą dar šiuo tuo papildyti.

p.s. ačiū E. ir G. kad pasigedot :)

Sofijai jau 4!

Pradėjom dieną balionais, žvakių pūtimu ir torto valgymu pusryčiams. Smagu. Mažiau smagu, kad švenčiam sirgdami, bet pavasaris ant nosies todėl tos nosies ir nenukabinam, laukiam ligų sezono pabaigos.

Kiek begalvočiau apie savo maža-didelę dukrą visuomet būtinai turiu prisiminti jos gimimą. Gimė ji ypatingai ir ne taip kaip visi, nusprendusi pirmiausia užpakalį pasauliui parodyti. Ji ir dabar yra kitokia, atkakli ir žinanti ko nori.

Knygų mylėtoja nuo mažų mažų dienų iki dabar (tikiuosi ir toliau), dailininkė ir dar gyvūnų daktarė. Princesė ir balerina.

Ir nors kartais labai sunku su ja susišnekėti, dažniau ji yra mano draugė, kuri sako "mama, pamylėk", kepa su manimi sausainius ir piešia angelus. Didelis smagumas yra turėti dukrą. Abiems puoštis, kalbėtis, laukuotis nagus, mokytis siūti ar sodinti gėles.

Su gimtadieniu, Sofija, mano užsispyrus ožkyte!

Sekmadienio katiniavimas

Aš labai mėgstu sekmadienius. Dažniausiai jie ramūs, man, kažkodėl, ypač kūrybingi. Tačiau šiandien didžiąją dalį dienos prasinervinau ir pravaikščiojau aplink namus ieškodama mūsų katino. Jis šią savaitę traumuotas, sužalota koja ir nėjo į lauką. Bet šiandien buvo toks nuostabus oras, taip saulė švietė, visi buvom lauke, katiną išleidau, maniau pasilepins, o jis ėmė ir paspruko. Aš jį pražiūrėjau...

Pabėgo ir negrįžo. Po vaikų pietų miego išėjau ieškot ir kis kis ir kac kac niekas nepadėjo. Aprengiau vaikus ir išėjom visi ieškot, pasiblaškėm kojas sušlapom, bet katino neradom. Man tiesą sakant daug visokių nekokių minčių į galvą prilindo, kad užstrigo kur nors, nes jis su apykakle tokia, kad kojos nelaižytų, ir dar baisiau aš galvojau... Galų gale parėjom namo, saulė jau buvo nusileidus, o mūsų gražuolis, lyg niekur nieko pasitinka mus prie durų. Stvėriau į glėbį, apžiūrėjau nuo iki, visas švarutis gražutis, greičiausiai kaimynas nepastebėjo ir pas save garaže uždarė, o kol mes vaikščiojom, jis išvažiavo, gerai, kad mūsų katiną į laisvę išleido :)

Prietarai

Ar esate prietaringi? Aš nelabai, tačiau pamačiusi juodą katę, automatiškai ieškau kur baltą spalvą galėčiau paliesti ir dar nusispjaunu per kairį petį, tiesa, tik mintyse :)

Vaikystėje, atsimenu tikėjau, kad jei užlipsi ant šulinio dangčio, tave ištiks nelaimė, o kad taip neatsitiktų, reikia, kad kažkas tris kartus per nugarą patapšnotų (kažkaip nenorėjau rašyti - padaužytų). Tiesa, dabar vis dar vengiu tų šulinių dangčių ir ant jų nelipu, maža kas...

Mano vyras turi tokį prietarą - niekada nesibučiuoja, jei mus skiria slenkstis. Todėl ir kilo mintis parašyti apie prietarus, šiandien išlydėdama jau ruošiausi pabučiuoti, o jis pirmiausia žiūri - ar slenkstis mūsų neskiria! Atsargus žmogus ir tai man labai patinka.

O kur dar tie prietarai lydintys būsimą mamą visą nėštumą? Nekirpk plaukų, nevalia megzti, jokiu būdų neišsigąsk ir taip toliau ir panašiai. O tada gimsta vaikelis ir vėl iš naujo, niekam nerodyk jo mėnesį ar net daugiau.

O kur dar sudužę veidrodžiai, lėkštės, puodeliai, nukritę stalo įrankiai, pranašaujantys nelauktus svečius. Atrodo net būtų lengviau gyventi i rnuo negandų apsisaugoti, jei visais prietarais pasikliautume.

Grįžtant prie juodų katinų, yra ne vienas prietaras susijęs su gyvūnais. Ar žinojote, kad jei šuo ar katė ėda žolę - bus lietaus? Na, o jei jau gandras ant namo stogo nusileido - lauk šeimos pagausėjimo.

Kur miega vaikai

Skaitinių sekmadienis.
Labai noriu pasidalinti šiandienos atradimu.  Design Mom tinklaraštyje aptikau ir nesusilaukiau neperžiūrėjusi James Mollison knygos Where Children Sleep. Tiesą sakant esu sukrėsta, tiek skurdo, kuriame gyvena vaikai, tiek kontrasto, kaip vaikai, gyvenantys toje pačioje šalyje, gyvena skirtingai.

Vakar aš buvau prastas suaugęs žmogus

Pagaliau atėjo toks laikas, kai dauguma mano draugių turi vaikų. Kai gimė Sofija aš buvau viena mama tarp visų draugių, todėl nei gyvenimiškų patarimų, nei draugiško palaikymo žodžio neturėjau iš kur gauti. Teko daug skaityti, atsirinkti man tinkamus patarimus, taip pat daug dalykų išbandyti savo ir savo vaikų "kailiu".
Ilgai nenorėjau apie tai rašyti, tiesą sakant bijau pasirodyti nepedagogiška mama, nesidominti, nešviečianti savęs vaikų auginimo klausimais. Iš dalies, tai būtų netiesa, nes pati visada sakiau ir sakysiu, kad niekas negimė mokėdamas, o vaikų auklėjimo taip pat reikia mokytis. Tačiau. Keli metai iš eilės, kažkodėl dažniausiai pavasarį pati sau tapdavau pati blogiausia mama. Nes vis, saulei stipriau pašvietus, aktyviau skaitydavau vaikų auklėjimo literatūra, tiek popierinę, tiek internetinę, kol galų gale, tik vienintelė mintis man ateidavo į galvą - esu bloga mama.
Ar tai būtų blogas internete, ar visų giriamas vaikų auklėjimo/auginimo vadobėlis, visur man atrodė rašo apie tai kaip idealūs tėvai idealiai augina vaikus.
Dar būdama paauglė, skaičiau kažkur straipsnį, kad vaikai, ant kūrių tėvai rėkia, ilgainiui pradeda to rėkimo negirdėti ir į jį nereaguoti. O kadangi mano mama mėgdavo patriukšmauti, aš sau prisižadėjau niekada, oi niekada ant savo vaikų nerėkt. Pažadukė esu...
Kartais jaučiuosi labai prastas suaugęs žmogus, nesugebantis susivaldyti kada reikia, pasakantis ne tai ką reikia. O žodis kaip žvirblis... Nenoriu rašyti, kad jaučiuosi bloga mama, nes tikiu, kad esu gera ir stengiuosi tokia būti, bet tos silpnumo akimirkos... Ar gali būti tėvai silpni? Nors kartais?
Tiesą sakant vengiu visų tų šaltinių, kur aprašomi nuostabūs tėvų-vaikų santykiai, nes man atrodo, kad mes taip negyvenam. Nes neskiriam viso savo laiko vien vaikams, nesėdam prie kompiuterio tik tada kai jie eina miegoti, mums patinka, kai jie žaidžia kartu, bet be mūsų, mes sakom, kad ateisim pas juos tuoj, kai padarysim kažką, kas tuo metu mums atrodo svarbiau už vaikus. Ar tai ir dar daug kitų dalykų daro mus blogais ar prastesniais tėvais? Aš nežinau.
Žinoma, galėčiau pasakoti apie visą bendrą mūsų ir vaikų veiklą. Bet nenoriu, nes šiandien prisimenu, kad vakar buvau prastas suaugęs žmogus, o dabar džiaugiuosi, kad Sofija darželyje, o Julius miega pietų. Dabar aš galiu sėdėt viena.

Pametinukų auginimas

Vakar taip jau atsitiko, kad pardavėme pirmąją Sofijos ir Juliaus lovą. Seniai vaikai turi naujas ir gražias lovytes, abu ten miega pietų, Sofija ten miega ir naktį, o va Julius vis dar miegojo senoje lovoje, pristumtoje prie mūsų lovos. Aš įtariau, kad niekaip jis nakčiai pas sesę neišsikraustys, jei ta lova vis dar stovės. Tai va. Nuo vakar lovos nebėra, o Julius puikiai visą naktį išmiegojo kaip ir priklauso - vaikų kambary.
Galvojate, kaip tai susiję su pametinukais, o gi lovą pardavėm žmonėms, kurie laukia antro leliuko, pametinuko ar pametinukės. Ir mama, nudžiugo net, kad va, aš tokia pati jai lovą parduodu, nes ji visa nežinioje, kaip čia reikės su tais vaikeliais mažutėliais, vienu lakstyti tik pradėjusiu, o kitu tik iš pilvelio išlindusiu gyventi ir tvarkytis. Dabar jau galiu pasakyti - lengvai :)
Nors pradžia oi lygiai tokia pati bauginanti atrodė. Nors, prisipažinsiu, abu mūsų vaikai suplanuoti, norėti ir atsirado tuo metu kai mes planavome, kuo arčiau mažiuko gimimo, tuo man buvo baisiau. Sofija, nors jau ir paaugusi, bet vis tiek, tokia mažytė, o dar visos "baisios" istorijos, kaip vyresnis vaikas mažiuką skriaudžia, pavydi ir pan. Labai ieškojau informacijos. Labai mažai radau. Žinoma, plačiajame Supermamų forume informacija nuo-iki. Ten susipažinau su pametinukų mamomis. Nes visos, besilaukiančios antro ten ateina su klausimu "Kaip reikės tvarkytis kai gims?" O kai ateina laikas, ima visos ir puikiai susitvarko.

Aš stengiausi daug Sofijai pasakoti, kad leliukas bus, kad mažas, reikės rūpintis, nežinau kiek daug ji suprato tada, bet man ramiau buvo, kad aš aiškinu situaciją. Turbūt padėjo prie mažo leliuko pratintis kaimynė ir jos mažas Emilis, su kuriais brolio laukimo vasarą labai daug bendravom. ir galų gale, kai brolis parvažiavo namo - jis parvežė Sofijai lėlę. Maniau, abi turėsim savo leliukus, mamos būsim. Ta lėlė - kūdikis iki šiol nereikalinga ir Sofija su ja nežaidžia.


Sunkiausias turbūt tas laikas, kol į sustatai į vėžes visa gyvenimo ritmą. Man buvo ir iki šiol yra lengva, kai visi žinom kas po ko eina. Kada keliamės, valgom, einam į lauką, miegam pietų ir t.t. Niekada nemėgau ir dabar nemėgstu trukdyti vaikų pietų miego. Visus reikalus ir važiavus atliekam iki miego ir po jo. Nors vaikai ir didesni, bet ramybė ir gera nuotaika vakare man žymiai svarbiau nei ilgesnis pabuvimas kažkur.

Labai svarbu dėmesys didžiajam vaikui. Visur taip rašo ir reikia atkreipti į tai dėmesį. Atsimenu, maitindavau Juliui ir skaitydavau su Sofija knygas, migdydavau Sofiją, dainuodavau jai lopšines, o viena ausim klausydavau, ar mažiukas, miegantis verandoj, nepabudo. Labai labai daug pagalbos sulaukiau iš savo vyro. Visada galėdavau išvažiuoti, išeiti, palikti vaikus su juo tas dvi ar tris valandas tarp maitinimų. Aplinkos pakeitimas mamai - pati geriausia priemonė ramybei šeimoje palaikyti :)

Didelis išbandymas man buvo kai su pusmečio Julium ir dviejų su trupučiu Sofija likom visai vasarai vieni, o mūsų tėtis išskrido toli. Ir susitvarkėm. Net namą suremontavom.

O dabar pametinukus auginti vienas didelis malonumas. Abu turi sau draugą. Sofija žaidžia su mašinomis, Julius sako, kad jis yra pjinciukas. Susipynę berniukiški/mergaitiški reikalai. Ir taip įdomu.

Jei kokia mama besilaukianti pametinuko skaitys šitą mano ilgą tekstą, noriu būtent jai pasakyti - nieko baisaus, visi vaikai užauga, anksčiau ar vėliau viskas stoja į savo vėžes ir kuo toliau viskas, tuo lengviau!

Apie skaitymą, knygas ir Knygų mugę

Pirmiausia apie skaitymą ir mane. Aš skaityti išmokau labai anksti, žinau, kad močiutės dėka, nes ji man skaitė labai daug pasakų, o kad pradėtų pasaką skaityti, aš turėjau perskaityti pavadinimą. Žinau, kad tai mano močiutei jos pirmas vyras draudė skaityti, todėl ji skaitydavo naktį, kai jis miegodavo ir taip susigadino regėjimą. Pirmas mano perskaitytas ilgas tekstas, buvo straipsnelis apie knygnešius "Genio" žurnale. Aš dar dabar atsimenu tą fantastinį jausmą, tą pasididžiavimą, kai perskaičiau ir šaukiau mamai "Mama, aš perskaičiau visą tekstą!". Mano prosenelis buvo knygnešys.
Taigi skaitau aš nuo kokių 5 metų daug visko ir apie viską. Atsimenu, kaip mano auklėtoja, lietuvių kalbos mokytoja, 5 klasėj stebėjosi, kai mano mama papasakojo, kad aš jau Emilio Zola "Moterų laimę" perskaičiau. Ir nemeilė man ten buvo įdomu, o parduotuvė, nuostabus aprašymas, kas kokiam aukšte išdėliota, kaip prie įėjimo prikrauta pigių prekių, kad įėjusiems į parduotuvę atrodytų, kad joje daug žmonių, nes nepasiturinčios moterys bus apgulusios pigias smulkmenas. Kas skaitė, gal atsimena...
Ir man labai keista sutikti žmogų (ir ne vieną), kuris vaikystėje neskaitė "Pepės ilgakojinės", arba sako, kad nieko gero iš tų knygų... belieka palinguoti galva ir pagalvoti, apie tai kiek jie praranda.
Ir tiesą sakant, atėjusi į svečius, aš žiūriu, ar žmonės turi knygų. Nes knyga, sušildanti namus, o jei ji ir naudojama, tai aišku, kad žmonėms ne tik TV naujienos rūpi. Man knygos svarbu.

Apie knygas ir vaikus. Kiek atsimenu savo Sofiją, kai tik ji pradėjo domėtis žaislais, jai įdomiausia buvo knygos - minkštos, leliukiškos, vėliau, dar mano vaikystės kartoninės, storais lapais, vokiškos, dar vėliau paveikslėliai ir istorijos. Atsimenu, buvo laikas, kai ji visose knygose ir žurnaluose ieškojo akinių, kažkodėl. Dabar mes skaitom pasakas, istorijas, pastaruoju metu skaitėm "Daktarą Aiskaudą", seną, dar mano tėčio knygą. Šiandien Knygų mugėje mačiau naują leidimą, bet nesuviliojo nauja knyga manęs, nes iliustracijos sintetinės ir visai nemielos, o senoje knygoje, nors ir nutrintais viršeliais, viskas kažkaip autentiškiau ir gražiau.

Mūsų knygos viršelis ir iliustracijos

Naujai išleistos knygos viršelis

Juliukas ir knygos truputį kitaip, nuo mažų mažų dienų jam tai nebuvo vienas svarbiausių dalykų, bet turbūt pasižiūrėjęs kaip sesė skaito ir iš rankų knygų nepaleidžia ir jis varto, ieško mašinų. Ir visai jis labai pradėjo domėtis raidėmis ir skaičiais, pasiėmęs sesės dovanų gautą knygą "Labas raide" varto ir klausinėja, kokia čia raidė, taip pat klausinėja apie visas visur užrašytas raides ir skaičius, nesvarbu kur tai būtų parašyta, knygoje ar ant skalbimo mašinos. O mes jam kantriai aiškinam, mokom, kalbam ir stebimės, kad Sofija nei būdama tokio amžiaus, nei dabar raidžių pavadinimais nesidomi.

Ir dar vienas toks su knygom ir abiem vaikais susijęs dalykas. Kai prispaudžia "rimtas reikalas", pirmas reikalavimas atsisėdus ant puodo "Mama, atnešk knygą".

Ir apie Knygų mugę. Mes ją aplankėm šiandien. Aš ten einu nežinau net kelinti metai, o kai buvau pirmam kurse, teko laimė būti mugės dalyve ir pamatyti kaip ten viskas vyksta "iš vidaus". Patys geriausi ir šilčiausi atsiminimai. Sofija į knygų mugę keliauja nuo tada, kai dar buvo pas mane pilve. Taigi, šiemet jau 5 kartas. Ir įdomiausias dalykas, kad jau sausio mėnesį ji pradėjo klausinėti apie mugę ir kada mes ten važiuosim. Jau žino ir laukia. Visą laiką mes į mugę važiuojam tik dviese, vyrus paliekam namie ir keliaujam ieškoti naujų knygų. Ir visada perku daug knygų, kiekvienais metais paskausta rankas nešiojant pilnus knygų maišus. Bet koks gerumas ir smagumas grįžus namo visas knygas išsitraukti, vartyti, skaityti ir jomis džiaugtis.

Šiemet mes pirkome "Ežiukas rūke", aš žinojau, kad pirksim šią knygą ir labai laukiu kol pradėsim ją skaityti.

Dar Sofija išsirinko knygą "Tobijo paistalai", skaitysim, bandysim, vėliau pranešiu kaip ten viskas.

Manau, labai geras pirkinys "Smagiosios pelytės Smailytės istorijos". Pažiūrėkite pelytės puslapyje filmuką, kuris keičiasi priklausomai nuo to kokiu paros ar metų laiku jį žiūrite. Mes filmuko dar nežiūrėjom, bet turim knygą, su pačios autorės autografu ir palinkėjimu Sofijai.

Dar pirkome "Čipolino nuotykių" autoriaus Gianni Rodari knygą "Pasakos telefonu". Prisimenu, man labai patiko "Čipolino nuotykiai" taip pat nuostabi knyga "Tortas danguje", kurią skaitant nejučiom seilės pradėdavo tekėti. Labai tikiuosi, kad ir pasakas skaitysim visi su malonumu. Be to, mano spintoj slepiasi ir progos būti padovanota laukia dar viena šio autoriaus knyga "Gyvūnai be zoologijos sodo". Mūsų šiandienos pirkinys

Ir dar parsivežėme šusnį spalvinimo knygelių, būtinai vieną su mašinomis - broliui. ir abi labai gerai praleidome laiką. Ir galvoju, toks ilgas įrašas, nes knygos ir skaitymas man labai svarbu ir labai labai seniai norėjau apie tai parašyti. Gero Jums skaitymo, nes knyga atveria tokį platų pasaulį, kaip niekas kitas.

Tėčio laikas

Aš labai mėgstu tą laiką, kai mano vyras būna namuose, neina į darba, ar nekeliauja į tolimąjį Kazachstaną. Žinoma, aš stengiuosi įžiūrėti ir privalumų jo keliavime, bet vis dėl to, tas namuose praleistas laikas, kai esame visi kartu man labai patinka. Turbūt dar labaiu patinka vaikams. Sofija iš vis yra tėčio draugė Nr.1, ji kiekvieną vakarą klausia, ar tėtis šiandien grįš.
Tai va apie tėčio ir vaikų laiką man labai smagu šį kartą parašyti.
Vakarinis grįžimas iš darbo turi savo ritualą, pirmiausia tėtį "užpuola" Sofija, būtinai pirma, nevalia niekam jos aplenkti, tada jau Juliukas apkabina tėtį, tada apšokinėja mūsų šunė ir galų gale ateina mano eilė pasisveikinti. Katinas dažniausiai ignoruoja grįžtančius ar ateinančius, nebent tai esu aš. Nes katinas mano :)
O toliau jau vaikų klausimai "Ar eisim į viršų", "Kur tu šiandien buvai". Ir jie eina į viršų, į vaikų kambarį, visi trys, žaidžia, piešia, skaito knygas. Neslėpsiu, ta vakarinė ramybės valandėlė man labai patinka, bet dar smagiau, kad vaikai taip laukia tėčio, taip gerai su juo sutaria, o tas tėtis, manau pats labai laimingas, kad jie visi taip draugauja.

O dar būna dienos, kai tėtis namie, kai eina į lauką ir visi kartu kažką įdomaus veikia.

Arba kartu dirba, kaip Julius sakė "dajom imonta"

Ir kai tėtis nemato, galima "pasimatuoti" jo įrankius :)

Linkėjimai nuo mūsų šeimynos :)

Stylish blogger award

Neseniai Raimonda iš Mėlynių upės perdavė man Stylish blogger award. Labai mėgstu visokias akcijas atrakcijas vykstančias bloguose, todėl labai smagu ir pačiai tokioje akcijoje sudalyvauti. kad būtų dar įdomiau, apdovanojimo gavėjas turi įvykdyti keletą sąlygų:

• paskelbti nuo ko gavo apdovanojimą (ačiū, Raimonda, man labai smagu)
• atskleisti apie save 7 dalykus (o čia reikia pasukti galvą)
• išrinkti vertus apdovanojimo ir jiems apdovanojimą perduoti

Taigi, tie 7 dalykai

1. labai noriu mokėti piešti ir labai gailiuosi, kad niekada to rimčiau nesimokiau.Svajoju, kai truputį paaugs vaikai pasimokyti piešti.
2. labai mėgstu, kaip aš sakau "sukišti pirštus į žemę", kiekvienais metais kuistis darže, šiltnamyje ir gėlynuose. Kiekvieną pavasarį perku sėklas ir laukiu, kada galėsiu sėti ir sodinti. Planuoju šiais metais perkelti į kitą vietą rožyną. O daržo kampe auga savaime išdygęs ąžuolas, kurį labai saugau nuo vaikų, vyro ir šuns. Dar labai noriu kieme turėti šermukšnį.
3. Renku "virtuvines karves" turiu nemažą kolekciją puodelių su karvėmis ir visokių karviškų virtuvinių dalykų.
4. Nesu skridusi lėktuvu (ironiška, nes vyras dirba aviacijoje)
5. Labai mėgstu tamsų tirštą šiek tiek salstelėjusį alų ir raudoną sausą vyną (žinoma, ne abu iškart)
6. Galėčiau kiekvieną dieną valgyti makaronus, su makaronais ir prie makaronų.
7. Mėgstu ir kaupiu interjero žurnalus, paskutinis mano atradimas airiškas House and home 

Tiesą sakant, galėčiau rašyti ir rašyti, vardinti ir vardinti, visai smagu pasipasakoti apie save :)

Štai mano blogų sąrašas, kurį sunku buvo sudaryti, nes daugelis jau gavę apdovanojimą, bet tikriausiai nesupyks, jį gavę ir iš manęs.

http://koldunhouse.blogspot.com/

http://pavonijadeco.blogspot.com/

http://juratesleles.blogspot.com/

http://kitokie-amatai.blogspot.com/

http://tirelessartist.blogspot.com/

http://jausmuflora.blogspot.com

Ligos ligelės

Kur jau apie jas neparašysi. gal gavusios dėmesio paliks mus pagaliau ramybėje? Norėtųsi parašyti nelabai ir gražiai - užkniso mane jau. paskaičiavau ką tik, kad su trumpom pertraukom sergam, kostim sloguojam nuo Juliaus gimtadienio, praėjusių metų lapkričio 24, tada Sofi pirmą kartą pakilo temperatūra. Tai va, išsikapstom, pabūnam savaitę gerai ir vėl į tą pačią balą...
Šiemet Sofi ėjo į darželį 4 dienas, po jų pradėjo kosėt, sloguot, mažas iš paskos, kol Sofija kažkaip be didelių pastangų išsikapstė, o Juliukui blogėjo blogėjo iki šiandien dienos diagnozės - plaučių uždegimo.
Dar nei vienus metus taip nesirgom, galvoju ir turbūt esu teisi - mūsų išlauktas ir išsvajotas darželis padarė savo, bacilų iš ten sesė parneša nemažai...
Dar nei vienais metais nekeikiau žiemos, nekalbėjau, kad va, greičiau pavasaris ateitų, stengiausi džiaugtis kiekvienu metų laiku, na bet šiemet - greičiau pavasaris!!! Norisi rėkti, nes atsibodo. Ir sergantys vaikai ir vaistam išleidžiamos sumos. Ir ištisas sėdėjimas namuose...
Žinau, kad bus geriau, tik klausimas - kada?

Mažoji prieskonių fėja

Pradėti reikėtų nuo to, kad Klaipėdoje aš turiu draugę. Jauną, labai įdomią. Tiesą sakant, esu ją mačiusi tik tada kai jai buvo gal 3-4 metukai, gal truputį daugiau. Man tuomet buvo įdomu Beverly Hills 90210, o jai turbūt žaidimai ir buvimas pas močiutę... bet dabar  mes draugės, per atstumą :)
Ir mano draugė man atsiuntė eilėraštį, kurį sukūrė žiūrėdama į mano Sofiją ir mano lėles. Susigraudinau skaitydama. Ačiū, Fausta Emilija!!!

Kvepia ant stalo pabiręs cinamonas,
Šalia nukrito greipfruto žievelės,
Pabiro vanilinio cukraus kruopelės,
Kažkas nulupo ir suvalgė mandariną,
Ant lėkštutės patarkavo muskato...
Paėmusi pipirus suberia malūnėlin,
Netyčia išbarsčiusi pauosto ir nusičiaudi.
Mažutė prieskonių fėja sukiojasi virtuvėj
Nežinodama kur dėtis, ką daryti,
Išbarstė prieskonius, išmėtė žoleles.
Bet ji mažytė, atleis dar mama,
Nepyks, nebars, nebaus, tik nusijuoks:
Gal būsi prieskonių fėja su sparniukais?

Va mano mažoji fėja - Sausainių kepėja :)

Sekmadienio mintys. Interneto platybėse gyvenant

Visiškai jokia paslaptis ir man dėl to visai negėda - aš begalę laiko praleidžiu prie kompiuterio, internete, FB, bloguose. Skaitau, šiaip vaikštinėju, žiūrinėju, nieko neveikiu, bet kad tai didelis laiko ryjikas, nepaneigiama ir nenuginčyjama. Ir man visai negaila, kad taip yra. Tik. labai norėtųsi, kad tas laikas eitų naudingiau, todėl esu giliuose apmąstymuose, įvairiuose svarstymuose ir gyvenu pokyčiais tiek savyje, tiek savo internete :)
Šį rytą paskaičiau Aurelijos pamąstymus ir jos laikas keistis taip gerai suskambėjo prie mano pastarųjų dienų galvojimų. Pradėjau galvoti, kokio blogo, tiksliau jau blogų aš noriu, ką noriu ten rašyti ir kodėl žmonės tai turėtų skaityti. Tikrai daugelis rašome ne dėl savęs, ne dėl to, kad būtų ką prisiminti, ne tam, kad atkapstytume po poros metų tai, kuo gyvenome... Rašome dėl to, kad skaitytų. Aš rašau dėl to kad skaitytų. man labai patinka žinoti, kad žmonės skaito tai ką rašau.
Ir nors blogą rašau nuo tada, kai Lietuvoje tik atsirado blogas.lt sistema (mano pirmasis blogas seniai užmirštas..), bet niekada to nedariu taip profesionaliai kaip norėčiau ir nors stengiausi, niekada mano blogas nebuvo itin skaitomas. Džiaugiuosi, kad tai neatbaidė manęs nuo rašymo, o tuo labiau nuo dar vieno blogo sukūrimo, kur ketinu rašyti ne tik lietuviškai.
Kiek skaičiau ir skaitau patarimus, kaip rašyti blogus, kad jie būtų skaitomi visur pabrėžiama, kad rašyti reikia dažnai ir kad jei nebūtinos, tai labai pageidautinos nuotraukos. Taigi, jei nuotraukų gal ir nelabai trūksta, tai dažniau rašyti man tikrai nepakenktų. O kad jau pastarosiomis dienomis skaičiau apie įsipareigojimus šiems metams, tai visai neblogai būtų tyliai pažadėti rašyti dažnai.
Ir dar blogo išvaizda. O taip! nemažiau svarbi nei turinys, tik man ganėtinai sunkiai įkandama užduotis. Deja, kad ir kaip norėčiau, niekaip nesukuriu savo blogui tokios išvaizdos kuri mane pačią tenkintų visiškai. Tikriausiai dar vienas pasižadėjimas šiems metams, tik tylus, nes kol kas neįsivaizduoju kaip tai įgyvendinti.

Gražaus sekmadienio!

Nauji metai. Naujas blogas. Blogų reklamos savaitė.

Šiandien jau Tys Karaliai. Metas nupuošti egles ir pradėti gyventi kasdienybės ritmu, arba kiekvieną dieną susikurti sau mažą šventę :) Sofija vakar grįžus iš darželio susigraudino, kad nerado po egle dovanų. Įtariu, kalbėjosi darželyje ką Kalėdų Senelis atnešė, tai mergytei ir pasirodė, kad turi vėl atnešt. Va taip mažiukai laukė Naujų metų.

Naujais metais būtinos naujienos, bent aš taip galvojų. Iš pernai atėjusi mintis, ilgokai brandinta, apmąstyta ir pagaliau išleista į pasaulį - mano naujas blogas skirtas mano lėlėms ir visiems kitiems mano kūriniams, kurių aš, neatsispyrusi pagundai išbandyti kažką naujo, sukuriu. Prašau nuo šiol mano kūrinius lankyti čia  Pink House Creations. Labai ilgai truko pavadinimo galvojimas. Minčių buvo ir tokių kaip Sigitos lėlės, o kiek dar variantų su žodžiais, studija, kūryba, darbai, įkvėpimas ir t.t. ir pan. Galų gale viskas pasirodė paprasčiau nei paprasta, o mūsų "rūžavas" namukas pavadinimui ne tik pravertė, bet ir atspindi tikrovę, be jokių išsigalvojimų :) O jei pasakoti dar plačiau - man dabar labai rožinis etapas, pradedant fotoaparatu ir mobiliuoju, baigiant šių Kalėdų eglės papuošalais, visko daug rožinio, o dar auganti princesė ir jos "vūžava" visur ir visada :) man patinka!

Ir dar šiandienos atradimas Tinklaraščių tarpusavio reklamos savaitė. Kadangi pastaruoju metu teko labai daug skaityti apie blogų reklamą, apie nuorodų dalinimąsi tarp blogų ir daug visokių panašių dalykų, man labai smagi tokia iniciatyva. Ir mano sąrašas jūsų pasidomėjimui. Taip, didžioji dalis rankdarbių blogų, bet gi dažniausiai taip ir yra kuo gyveni, tą ir skaitai :)

http://kokonas.wordpress.com/

http://vaje-atelje.blogspot.com/

http://ranku-darbo-gyvenimas.blogspot.com/

http://kitokie-amatai.blogspot.com/

http://melyniuupe.blogspot.com/

http://pudra-studio.blogspot.com/

http://pavonijadeco.blogspot.com/

http://tirelessartist.blogspot.com/

http://ina-smirnova.blogspot.com/

http://daivos-leles.blogspot.com/

http://koldunhouse.blogspot.com/

http://jratsblogas.blogspot.com/

http://juratesleles.blogspot.com/

http://jausmuflora.blogspot.com/

Čia toks dažniausiai peržiūrimų sąrašas, taip pat visi šie blogai yra visada "ant akių" tarp mano skaitomų ir man patinkančių. Yra daugybė priežasčių, kodėl juos skaitau, įdomu stebėti kitų darbus, kažko išmokti, kažką atrasti. Labai smagu, kelis blogų autorius truputėlį pažinoti asmeniškai, tai priduoda kažkokio smagumo skaitymui, stebėjimui kaip žmonėms sekasi. Ir dar žinau, kad bent trys mano skaitomų blogų autorės yra mamos, auginančios tris vaikus, todėl į jas žiūriu kaip į įkvėpėjas, tarsi sakančias - vaikai nėra kliūtis siekti ir pasiekti užsibrėžtų tikslų. O nuo savęs pridėčiau - vaikai yra variklis, man - pats galingiausias.