Pametinukų auginimas

Vakar taip jau atsitiko, kad pardavėme pirmąją Sofijos ir Juliaus lovą. Seniai vaikai turi naujas ir gražias lovytes, abu ten miega pietų, Sofija ten miega ir naktį, o va Julius vis dar miegojo senoje lovoje, pristumtoje prie mūsų lovos. Aš įtariau, kad niekaip jis nakčiai pas sesę neišsikraustys, jei ta lova vis dar stovės. Tai va. Nuo vakar lovos nebėra, o Julius puikiai visą naktį išmiegojo kaip ir priklauso - vaikų kambary.
Galvojate, kaip tai susiję su pametinukais, o gi lovą pardavėm žmonėms, kurie laukia antro leliuko, pametinuko ar pametinukės. Ir mama, nudžiugo net, kad va, aš tokia pati jai lovą parduodu, nes ji visa nežinioje, kaip čia reikės su tais vaikeliais mažutėliais, vienu lakstyti tik pradėjusiu, o kitu tik iš pilvelio išlindusiu gyventi ir tvarkytis. Dabar jau galiu pasakyti - lengvai :)
Nors pradžia oi lygiai tokia pati bauginanti atrodė. Nors, prisipažinsiu, abu mūsų vaikai suplanuoti, norėti ir atsirado tuo metu kai mes planavome, kuo arčiau mažiuko gimimo, tuo man buvo baisiau. Sofija, nors jau ir paaugusi, bet vis tiek, tokia mažytė, o dar visos "baisios" istorijos, kaip vyresnis vaikas mažiuką skriaudžia, pavydi ir pan. Labai ieškojau informacijos. Labai mažai radau. Žinoma, plačiajame Supermamų forume informacija nuo-iki. Ten susipažinau su pametinukų mamomis. Nes visos, besilaukiančios antro ten ateina su klausimu "Kaip reikės tvarkytis kai gims?" O kai ateina laikas, ima visos ir puikiai susitvarko.

Aš stengiausi daug Sofijai pasakoti, kad leliukas bus, kad mažas, reikės rūpintis, nežinau kiek daug ji suprato tada, bet man ramiau buvo, kad aš aiškinu situaciją. Turbūt padėjo prie mažo leliuko pratintis kaimynė ir jos mažas Emilis, su kuriais brolio laukimo vasarą labai daug bendravom. ir galų gale, kai brolis parvažiavo namo - jis parvežė Sofijai lėlę. Maniau, abi turėsim savo leliukus, mamos būsim. Ta lėlė - kūdikis iki šiol nereikalinga ir Sofija su ja nežaidžia.


Sunkiausias turbūt tas laikas, kol į sustatai į vėžes visa gyvenimo ritmą. Man buvo ir iki šiol yra lengva, kai visi žinom kas po ko eina. Kada keliamės, valgom, einam į lauką, miegam pietų ir t.t. Niekada nemėgau ir dabar nemėgstu trukdyti vaikų pietų miego. Visus reikalus ir važiavus atliekam iki miego ir po jo. Nors vaikai ir didesni, bet ramybė ir gera nuotaika vakare man žymiai svarbiau nei ilgesnis pabuvimas kažkur.

Labai svarbu dėmesys didžiajam vaikui. Visur taip rašo ir reikia atkreipti į tai dėmesį. Atsimenu, maitindavau Juliui ir skaitydavau su Sofija knygas, migdydavau Sofiją, dainuodavau jai lopšines, o viena ausim klausydavau, ar mažiukas, miegantis verandoj, nepabudo. Labai labai daug pagalbos sulaukiau iš savo vyro. Visada galėdavau išvažiuoti, išeiti, palikti vaikus su juo tas dvi ar tris valandas tarp maitinimų. Aplinkos pakeitimas mamai - pati geriausia priemonė ramybei šeimoje palaikyti :)

Didelis išbandymas man buvo kai su pusmečio Julium ir dviejų su trupučiu Sofija likom visai vasarai vieni, o mūsų tėtis išskrido toli. Ir susitvarkėm. Net namą suremontavom.

O dabar pametinukus auginti vienas didelis malonumas. Abu turi sau draugą. Sofija žaidžia su mašinomis, Julius sako, kad jis yra pjinciukas. Susipynę berniukiški/mergaitiški reikalai. Ir taip įdomu.

Jei kokia mama besilaukianti pametinuko skaitys šitą mano ilgą tekstą, noriu būtent jai pasakyti - nieko baisaus, visi vaikai užauga, anksčiau ar vėliau viskas stoja į savo vėžes ir kuo toliau viskas, tuo lengviau!