Pagaliau atėjo toks laikas, kai dauguma mano draugių turi vaikų. Kai gimė Sofija aš buvau viena mama tarp visų draugių, todėl nei gyvenimiškų patarimų, nei draugiško palaikymo žodžio neturėjau iš kur gauti. Teko daug skaityti, atsirinkti man tinkamus patarimus, taip pat daug dalykų išbandyti savo ir savo vaikų "kailiu".
Ilgai nenorėjau apie tai rašyti, tiesą sakant bijau pasirodyti nepedagogiška mama, nesidominti, nešviečianti savęs vaikų auginimo klausimais. Iš dalies, tai būtų netiesa, nes pati visada sakiau ir sakysiu, kad niekas negimė mokėdamas, o vaikų auklėjimo taip pat reikia mokytis. Tačiau. Keli metai iš eilės, kažkodėl dažniausiai pavasarį pati sau tapdavau pati blogiausia mama. Nes vis, saulei stipriau pašvietus, aktyviau skaitydavau vaikų auklėjimo literatūra, tiek popierinę, tiek internetinę, kol galų gale, tik vienintelė mintis man ateidavo į galvą - esu bloga mama.
Ar tai būtų blogas internete, ar visų giriamas vaikų auklėjimo/auginimo vadobėlis, visur man atrodė rašo apie tai kaip idealūs tėvai idealiai augina vaikus.
Dar būdama paauglė, skaičiau kažkur straipsnį, kad vaikai, ant kūrių tėvai rėkia, ilgainiui pradeda to rėkimo negirdėti ir į jį nereaguoti. O kadangi mano mama mėgdavo patriukšmauti, aš sau prisižadėjau niekada, oi niekada ant savo vaikų nerėkt. Pažadukė esu...
Kartais jaučiuosi labai prastas suaugęs žmogus, nesugebantis susivaldyti kada reikia, pasakantis ne tai ką reikia. O žodis kaip žvirblis... Nenoriu rašyti, kad jaučiuosi bloga mama, nes tikiu, kad esu gera ir stengiuosi tokia būti, bet tos silpnumo akimirkos... Ar gali būti tėvai silpni? Nors kartais?
Tiesą sakant vengiu visų tų šaltinių, kur aprašomi nuostabūs tėvų-vaikų santykiai, nes man atrodo, kad mes taip negyvenam. Nes neskiriam viso savo laiko vien vaikams, nesėdam prie kompiuterio tik tada kai jie eina miegoti, mums patinka, kai jie žaidžia kartu, bet be mūsų, mes sakom, kad ateisim pas juos tuoj, kai padarysim kažką, kas tuo metu mums atrodo svarbiau už vaikus. Ar tai ir dar daug kitų dalykų daro mus blogais ar prastesniais tėvais? Aš nežinau.
Žinoma, galėčiau pasakoti apie visą bendrą mūsų ir vaikų veiklą. Bet nenoriu, nes šiandien prisimenu, kad vakar buvau prastas suaugęs žmogus, o dabar džiaugiuosi, kad Sofija darželyje, o Julius miega pietų. Dabar aš galiu sėdėt viena.
Oj, Sige, pas mane tik vienas bernas, bet jam jau beveik 19. Irgi kartais jauciausi bloga mama (ir dabar buna), ir budavo momentu, kad bijodavau net pagalvoti kokie santykiai su sunum susiklostys jam uzaugus, taip kartais budavo sunku. O dabar mes dziaugiames juo, o jis, turedamas tokius tevus!:) Tiesa, draugais mes tapom tik pries pora metu. Stebint draugus ir ju vaikus priejau vienos isvados: tevams negalima pamirsti sveiko egoizmo. Reikia likti idomiems sau, tureti savo, o ne tik mamos ir tecio gyvenima, tada, vaikams uzaugus, vaikai juos priima kaip asmenybes, draugus, autoritetus. O blogiausi santykiai tarp vaiku ir tevu (kiek teko matyti savo aplinkoje), jei tevai aukojasi del vaiku, ar labai jau grieztai aukleja. Keistas paradoksas.
AtsakytiPanaikintiOj, daug as prirasiau, ir gal ne i tema. Tiesiog darbe kaip tik neseniai diskutavom panasiom temom.
Į temą, net labai :)
AtsakytiPanaikintiDėl to sveiko egoizmo tai tu labai pataikei. Diskutavaom vakar su drauge apie tai, kad tėvystė yra labai suidealizuota ir mamoms yra sunku atitikti kažkokius kažkieno iškeltus reikalavimus.
Labai džiaugiuosi tuo, kaip mane tėvai augino, nors oi ne viskas man augant patiko, tačiau kaip dabar gerai :) tikiuosi ir mano vaikai taip ateity galvos.