... ir Kokono mugė

Tyliai tyliai nuo kovo iki paties gruodžio. Praėjo geri aštuoni mėnesiai. Spėjau baigti universitetą (pagaliau), aplankyti išsiilgtąją Nidą, užauginti krūvą cukinijų, sudalyvauti vestuvėse, "atžymėti" savų vestuvių penkmetį, sulaukti Juliaus trečiojo gimtadienio, tapti bedarbe. Tiek daug ir dar daugiau nepaminėtų įvykių... Bet šiaip šie metai man kažkokie kriziniai, nulis noro kažką daryti, kurti, net eiti į priekį. Todėl ir tyla čia tokia ilga.
Tačiau. perskaičiau didžiulę krūvą knygų. Atradau istorinius romanus ir skaitymą anglų kalba. Nuostabu. Dar atradau Isabel Allende ir Pietų Amerikos istoriją. negaliu skaityti knygos ir nepasidomėti kontekstu.

O kodėl rašau šiandien? Nes jau ryt nuostabioji KOKONO mugė. Kurioje turėjau laimę pernai dalyvauti, o šiemet dalyvausiu kitaip - kaip pirkėja. Čia viskas KAS KUR KADA. Mes keliausim ryt iš pat ryto, reikia Kalėdų senelio maišą dar šiuo tuo papildyti.

p.s. ačiū E. ir G. kad pasigedot :)

Sofijai jau 4!

Pradėjom dieną balionais, žvakių pūtimu ir torto valgymu pusryčiams. Smagu. Mažiau smagu, kad švenčiam sirgdami, bet pavasaris ant nosies todėl tos nosies ir nenukabinam, laukiam ligų sezono pabaigos.

Kiek begalvočiau apie savo maža-didelę dukrą visuomet būtinai turiu prisiminti jos gimimą. Gimė ji ypatingai ir ne taip kaip visi, nusprendusi pirmiausia užpakalį pasauliui parodyti. Ji ir dabar yra kitokia, atkakli ir žinanti ko nori.

Knygų mylėtoja nuo mažų mažų dienų iki dabar (tikiuosi ir toliau), dailininkė ir dar gyvūnų daktarė. Princesė ir balerina.

Ir nors kartais labai sunku su ja susišnekėti, dažniau ji yra mano draugė, kuri sako "mama, pamylėk", kepa su manimi sausainius ir piešia angelus. Didelis smagumas yra turėti dukrą. Abiems puoštis, kalbėtis, laukuotis nagus, mokytis siūti ar sodinti gėles.

Su gimtadieniu, Sofija, mano užsispyrus ožkyte!

Sekmadienio katiniavimas

Aš labai mėgstu sekmadienius. Dažniausiai jie ramūs, man, kažkodėl, ypač kūrybingi. Tačiau šiandien didžiąją dalį dienos prasinervinau ir pravaikščiojau aplink namus ieškodama mūsų katino. Jis šią savaitę traumuotas, sužalota koja ir nėjo į lauką. Bet šiandien buvo toks nuostabus oras, taip saulė švietė, visi buvom lauke, katiną išleidau, maniau pasilepins, o jis ėmė ir paspruko. Aš jį pražiūrėjau...

Pabėgo ir negrįžo. Po vaikų pietų miego išėjau ieškot ir kis kis ir kac kac niekas nepadėjo. Aprengiau vaikus ir išėjom visi ieškot, pasiblaškėm kojas sušlapom, bet katino neradom. Man tiesą sakant daug visokių nekokių minčių į galvą prilindo, kad užstrigo kur nors, nes jis su apykakle tokia, kad kojos nelaižytų, ir dar baisiau aš galvojau... Galų gale parėjom namo, saulė jau buvo nusileidus, o mūsų gražuolis, lyg niekur nieko pasitinka mus prie durų. Stvėriau į glėbį, apžiūrėjau nuo iki, visas švarutis gražutis, greičiausiai kaimynas nepastebėjo ir pas save garaže uždarė, o kol mes vaikščiojom, jis išvažiavo, gerai, kad mūsų katiną į laisvę išleido :)

Prietarai

Ar esate prietaringi? Aš nelabai, tačiau pamačiusi juodą katę, automatiškai ieškau kur baltą spalvą galėčiau paliesti ir dar nusispjaunu per kairį petį, tiesa, tik mintyse :)

Vaikystėje, atsimenu tikėjau, kad jei užlipsi ant šulinio dangčio, tave ištiks nelaimė, o kad taip neatsitiktų, reikia, kad kažkas tris kartus per nugarą patapšnotų (kažkaip nenorėjau rašyti - padaužytų). Tiesa, dabar vis dar vengiu tų šulinių dangčių ir ant jų nelipu, maža kas...

Mano vyras turi tokį prietarą - niekada nesibučiuoja, jei mus skiria slenkstis. Todėl ir kilo mintis parašyti apie prietarus, šiandien išlydėdama jau ruošiausi pabučiuoti, o jis pirmiausia žiūri - ar slenkstis mūsų neskiria! Atsargus žmogus ir tai man labai patinka.

O kur dar tie prietarai lydintys būsimą mamą visą nėštumą? Nekirpk plaukų, nevalia megzti, jokiu būdų neišsigąsk ir taip toliau ir panašiai. O tada gimsta vaikelis ir vėl iš naujo, niekam nerodyk jo mėnesį ar net daugiau.

O kur dar sudužę veidrodžiai, lėkštės, puodeliai, nukritę stalo įrankiai, pranašaujantys nelauktus svečius. Atrodo net būtų lengviau gyventi i rnuo negandų apsisaugoti, jei visais prietarais pasikliautume.

Grįžtant prie juodų katinų, yra ne vienas prietaras susijęs su gyvūnais. Ar žinojote, kad jei šuo ar katė ėda žolę - bus lietaus? Na, o jei jau gandras ant namo stogo nusileido - lauk šeimos pagausėjimo.

Kur miega vaikai

Skaitinių sekmadienis.
Labai noriu pasidalinti šiandienos atradimu.  Design Mom tinklaraštyje aptikau ir nesusilaukiau neperžiūrėjusi James Mollison knygos Where Children Sleep. Tiesą sakant esu sukrėsta, tiek skurdo, kuriame gyvena vaikai, tiek kontrasto, kaip vaikai, gyvenantys toje pačioje šalyje, gyvena skirtingai.

Vakar aš buvau prastas suaugęs žmogus

Pagaliau atėjo toks laikas, kai dauguma mano draugių turi vaikų. Kai gimė Sofija aš buvau viena mama tarp visų draugių, todėl nei gyvenimiškų patarimų, nei draugiško palaikymo žodžio neturėjau iš kur gauti. Teko daug skaityti, atsirinkti man tinkamus patarimus, taip pat daug dalykų išbandyti savo ir savo vaikų "kailiu".
Ilgai nenorėjau apie tai rašyti, tiesą sakant bijau pasirodyti nepedagogiška mama, nesidominti, nešviečianti savęs vaikų auginimo klausimais. Iš dalies, tai būtų netiesa, nes pati visada sakiau ir sakysiu, kad niekas negimė mokėdamas, o vaikų auklėjimo taip pat reikia mokytis. Tačiau. Keli metai iš eilės, kažkodėl dažniausiai pavasarį pati sau tapdavau pati blogiausia mama. Nes vis, saulei stipriau pašvietus, aktyviau skaitydavau vaikų auklėjimo literatūra, tiek popierinę, tiek internetinę, kol galų gale, tik vienintelė mintis man ateidavo į galvą - esu bloga mama.
Ar tai būtų blogas internete, ar visų giriamas vaikų auklėjimo/auginimo vadobėlis, visur man atrodė rašo apie tai kaip idealūs tėvai idealiai augina vaikus.
Dar būdama paauglė, skaičiau kažkur straipsnį, kad vaikai, ant kūrių tėvai rėkia, ilgainiui pradeda to rėkimo negirdėti ir į jį nereaguoti. O kadangi mano mama mėgdavo patriukšmauti, aš sau prisižadėjau niekada, oi niekada ant savo vaikų nerėkt. Pažadukė esu...
Kartais jaučiuosi labai prastas suaugęs žmogus, nesugebantis susivaldyti kada reikia, pasakantis ne tai ką reikia. O žodis kaip žvirblis... Nenoriu rašyti, kad jaučiuosi bloga mama, nes tikiu, kad esu gera ir stengiuosi tokia būti, bet tos silpnumo akimirkos... Ar gali būti tėvai silpni? Nors kartais?
Tiesą sakant vengiu visų tų šaltinių, kur aprašomi nuostabūs tėvų-vaikų santykiai, nes man atrodo, kad mes taip negyvenam. Nes neskiriam viso savo laiko vien vaikams, nesėdam prie kompiuterio tik tada kai jie eina miegoti, mums patinka, kai jie žaidžia kartu, bet be mūsų, mes sakom, kad ateisim pas juos tuoj, kai padarysim kažką, kas tuo metu mums atrodo svarbiau už vaikus. Ar tai ir dar daug kitų dalykų daro mus blogais ar prastesniais tėvais? Aš nežinau.
Žinoma, galėčiau pasakoti apie visą bendrą mūsų ir vaikų veiklą. Bet nenoriu, nes šiandien prisimenu, kad vakar buvau prastas suaugęs žmogus, o dabar džiaugiuosi, kad Sofija darželyje, o Julius miega pietų. Dabar aš galiu sėdėt viena.

Pametinukų auginimas

Vakar taip jau atsitiko, kad pardavėme pirmąją Sofijos ir Juliaus lovą. Seniai vaikai turi naujas ir gražias lovytes, abu ten miega pietų, Sofija ten miega ir naktį, o va Julius vis dar miegojo senoje lovoje, pristumtoje prie mūsų lovos. Aš įtariau, kad niekaip jis nakčiai pas sesę neišsikraustys, jei ta lova vis dar stovės. Tai va. Nuo vakar lovos nebėra, o Julius puikiai visą naktį išmiegojo kaip ir priklauso - vaikų kambary.
Galvojate, kaip tai susiję su pametinukais, o gi lovą pardavėm žmonėms, kurie laukia antro leliuko, pametinuko ar pametinukės. Ir mama, nudžiugo net, kad va, aš tokia pati jai lovą parduodu, nes ji visa nežinioje, kaip čia reikės su tais vaikeliais mažutėliais, vienu lakstyti tik pradėjusiu, o kitu tik iš pilvelio išlindusiu gyventi ir tvarkytis. Dabar jau galiu pasakyti - lengvai :)
Nors pradžia oi lygiai tokia pati bauginanti atrodė. Nors, prisipažinsiu, abu mūsų vaikai suplanuoti, norėti ir atsirado tuo metu kai mes planavome, kuo arčiau mažiuko gimimo, tuo man buvo baisiau. Sofija, nors jau ir paaugusi, bet vis tiek, tokia mažytė, o dar visos "baisios" istorijos, kaip vyresnis vaikas mažiuką skriaudžia, pavydi ir pan. Labai ieškojau informacijos. Labai mažai radau. Žinoma, plačiajame Supermamų forume informacija nuo-iki. Ten susipažinau su pametinukų mamomis. Nes visos, besilaukiančios antro ten ateina su klausimu "Kaip reikės tvarkytis kai gims?" O kai ateina laikas, ima visos ir puikiai susitvarko.

Aš stengiausi daug Sofijai pasakoti, kad leliukas bus, kad mažas, reikės rūpintis, nežinau kiek daug ji suprato tada, bet man ramiau buvo, kad aš aiškinu situaciją. Turbūt padėjo prie mažo leliuko pratintis kaimynė ir jos mažas Emilis, su kuriais brolio laukimo vasarą labai daug bendravom. ir galų gale, kai brolis parvažiavo namo - jis parvežė Sofijai lėlę. Maniau, abi turėsim savo leliukus, mamos būsim. Ta lėlė - kūdikis iki šiol nereikalinga ir Sofija su ja nežaidžia.


Sunkiausias turbūt tas laikas, kol į sustatai į vėžes visa gyvenimo ritmą. Man buvo ir iki šiol yra lengva, kai visi žinom kas po ko eina. Kada keliamės, valgom, einam į lauką, miegam pietų ir t.t. Niekada nemėgau ir dabar nemėgstu trukdyti vaikų pietų miego. Visus reikalus ir važiavus atliekam iki miego ir po jo. Nors vaikai ir didesni, bet ramybė ir gera nuotaika vakare man žymiai svarbiau nei ilgesnis pabuvimas kažkur.

Labai svarbu dėmesys didžiajam vaikui. Visur taip rašo ir reikia atkreipti į tai dėmesį. Atsimenu, maitindavau Juliui ir skaitydavau su Sofija knygas, migdydavau Sofiją, dainuodavau jai lopšines, o viena ausim klausydavau, ar mažiukas, miegantis verandoj, nepabudo. Labai labai daug pagalbos sulaukiau iš savo vyro. Visada galėdavau išvažiuoti, išeiti, palikti vaikus su juo tas dvi ar tris valandas tarp maitinimų. Aplinkos pakeitimas mamai - pati geriausia priemonė ramybei šeimoje palaikyti :)

Didelis išbandymas man buvo kai su pusmečio Julium ir dviejų su trupučiu Sofija likom visai vasarai vieni, o mūsų tėtis išskrido toli. Ir susitvarkėm. Net namą suremontavom.

O dabar pametinukus auginti vienas didelis malonumas. Abu turi sau draugą. Sofija žaidžia su mašinomis, Julius sako, kad jis yra pjinciukas. Susipynę berniukiški/mergaitiški reikalai. Ir taip įdomu.

Jei kokia mama besilaukianti pametinuko skaitys šitą mano ilgą tekstą, noriu būtent jai pasakyti - nieko baisaus, visi vaikai užauga, anksčiau ar vėliau viskas stoja į savo vėžes ir kuo toliau viskas, tuo lengviau!

Apie skaitymą, knygas ir Knygų mugę

Pirmiausia apie skaitymą ir mane. Aš skaityti išmokau labai anksti, žinau, kad močiutės dėka, nes ji man skaitė labai daug pasakų, o kad pradėtų pasaką skaityti, aš turėjau perskaityti pavadinimą. Žinau, kad tai mano močiutei jos pirmas vyras draudė skaityti, todėl ji skaitydavo naktį, kai jis miegodavo ir taip susigadino regėjimą. Pirmas mano perskaitytas ilgas tekstas, buvo straipsnelis apie knygnešius "Genio" žurnale. Aš dar dabar atsimenu tą fantastinį jausmą, tą pasididžiavimą, kai perskaičiau ir šaukiau mamai "Mama, aš perskaičiau visą tekstą!". Mano prosenelis buvo knygnešys.
Taigi skaitau aš nuo kokių 5 metų daug visko ir apie viską. Atsimenu, kaip mano auklėtoja, lietuvių kalbos mokytoja, 5 klasėj stebėjosi, kai mano mama papasakojo, kad aš jau Emilio Zola "Moterų laimę" perskaičiau. Ir nemeilė man ten buvo įdomu, o parduotuvė, nuostabus aprašymas, kas kokiam aukšte išdėliota, kaip prie įėjimo prikrauta pigių prekių, kad įėjusiems į parduotuvę atrodytų, kad joje daug žmonių, nes nepasiturinčios moterys bus apgulusios pigias smulkmenas. Kas skaitė, gal atsimena...
Ir man labai keista sutikti žmogų (ir ne vieną), kuris vaikystėje neskaitė "Pepės ilgakojinės", arba sako, kad nieko gero iš tų knygų... belieka palinguoti galva ir pagalvoti, apie tai kiek jie praranda.
Ir tiesą sakant, atėjusi į svečius, aš žiūriu, ar žmonės turi knygų. Nes knyga, sušildanti namus, o jei ji ir naudojama, tai aišku, kad žmonėms ne tik TV naujienos rūpi. Man knygos svarbu.

Apie knygas ir vaikus. Kiek atsimenu savo Sofiją, kai tik ji pradėjo domėtis žaislais, jai įdomiausia buvo knygos - minkštos, leliukiškos, vėliau, dar mano vaikystės kartoninės, storais lapais, vokiškos, dar vėliau paveikslėliai ir istorijos. Atsimenu, buvo laikas, kai ji visose knygose ir žurnaluose ieškojo akinių, kažkodėl. Dabar mes skaitom pasakas, istorijas, pastaruoju metu skaitėm "Daktarą Aiskaudą", seną, dar mano tėčio knygą. Šiandien Knygų mugėje mačiau naują leidimą, bet nesuviliojo nauja knyga manęs, nes iliustracijos sintetinės ir visai nemielos, o senoje knygoje, nors ir nutrintais viršeliais, viskas kažkaip autentiškiau ir gražiau.

Mūsų knygos viršelis ir iliustracijos

Naujai išleistos knygos viršelis

Juliukas ir knygos truputį kitaip, nuo mažų mažų dienų jam tai nebuvo vienas svarbiausių dalykų, bet turbūt pasižiūrėjęs kaip sesė skaito ir iš rankų knygų nepaleidžia ir jis varto, ieško mašinų. Ir visai jis labai pradėjo domėtis raidėmis ir skaičiais, pasiėmęs sesės dovanų gautą knygą "Labas raide" varto ir klausinėja, kokia čia raidė, taip pat klausinėja apie visas visur užrašytas raides ir skaičius, nesvarbu kur tai būtų parašyta, knygoje ar ant skalbimo mašinos. O mes jam kantriai aiškinam, mokom, kalbam ir stebimės, kad Sofija nei būdama tokio amžiaus, nei dabar raidžių pavadinimais nesidomi.

Ir dar vienas toks su knygom ir abiem vaikais susijęs dalykas. Kai prispaudžia "rimtas reikalas", pirmas reikalavimas atsisėdus ant puodo "Mama, atnešk knygą".

Ir apie Knygų mugę. Mes ją aplankėm šiandien. Aš ten einu nežinau net kelinti metai, o kai buvau pirmam kurse, teko laimė būti mugės dalyve ir pamatyti kaip ten viskas vyksta "iš vidaus". Patys geriausi ir šilčiausi atsiminimai. Sofija į knygų mugę keliauja nuo tada, kai dar buvo pas mane pilve. Taigi, šiemet jau 5 kartas. Ir įdomiausias dalykas, kad jau sausio mėnesį ji pradėjo klausinėti apie mugę ir kada mes ten važiuosim. Jau žino ir laukia. Visą laiką mes į mugę važiuojam tik dviese, vyrus paliekam namie ir keliaujam ieškoti naujų knygų. Ir visada perku daug knygų, kiekvienais metais paskausta rankas nešiojant pilnus knygų maišus. Bet koks gerumas ir smagumas grįžus namo visas knygas išsitraukti, vartyti, skaityti ir jomis džiaugtis.

Šiemet mes pirkome "Ežiukas rūke", aš žinojau, kad pirksim šią knygą ir labai laukiu kol pradėsim ją skaityti.

Dar Sofija išsirinko knygą "Tobijo paistalai", skaitysim, bandysim, vėliau pranešiu kaip ten viskas.

Manau, labai geras pirkinys "Smagiosios pelytės Smailytės istorijos". Pažiūrėkite pelytės puslapyje filmuką, kuris keičiasi priklausomai nuo to kokiu paros ar metų laiku jį žiūrite. Mes filmuko dar nežiūrėjom, bet turim knygą, su pačios autorės autografu ir palinkėjimu Sofijai.

Dar pirkome "Čipolino nuotykių" autoriaus Gianni Rodari knygą "Pasakos telefonu". Prisimenu, man labai patiko "Čipolino nuotykiai" taip pat nuostabi knyga "Tortas danguje", kurią skaitant nejučiom seilės pradėdavo tekėti. Labai tikiuosi, kad ir pasakas skaitysim visi su malonumu. Be to, mano spintoj slepiasi ir progos būti padovanota laukia dar viena šio autoriaus knyga "Gyvūnai be zoologijos sodo". Mūsų šiandienos pirkinys

Ir dar parsivežėme šusnį spalvinimo knygelių, būtinai vieną su mašinomis - broliui. ir abi labai gerai praleidome laiką. Ir galvoju, toks ilgas įrašas, nes knygos ir skaitymas man labai svarbu ir labai labai seniai norėjau apie tai parašyti. Gero Jums skaitymo, nes knyga atveria tokį platų pasaulį, kaip niekas kitas.

Tėčio laikas

Aš labai mėgstu tą laiką, kai mano vyras būna namuose, neina į darba, ar nekeliauja į tolimąjį Kazachstaną. Žinoma, aš stengiuosi įžiūrėti ir privalumų jo keliavime, bet vis dėl to, tas namuose praleistas laikas, kai esame visi kartu man labai patinka. Turbūt dar labaiu patinka vaikams. Sofija iš vis yra tėčio draugė Nr.1, ji kiekvieną vakarą klausia, ar tėtis šiandien grįš.
Tai va apie tėčio ir vaikų laiką man labai smagu šį kartą parašyti.
Vakarinis grįžimas iš darbo turi savo ritualą, pirmiausia tėtį "užpuola" Sofija, būtinai pirma, nevalia niekam jos aplenkti, tada jau Juliukas apkabina tėtį, tada apšokinėja mūsų šunė ir galų gale ateina mano eilė pasisveikinti. Katinas dažniausiai ignoruoja grįžtančius ar ateinančius, nebent tai esu aš. Nes katinas mano :)
O toliau jau vaikų klausimai "Ar eisim į viršų", "Kur tu šiandien buvai". Ir jie eina į viršų, į vaikų kambarį, visi trys, žaidžia, piešia, skaito knygas. Neslėpsiu, ta vakarinė ramybės valandėlė man labai patinka, bet dar smagiau, kad vaikai taip laukia tėčio, taip gerai su juo sutaria, o tas tėtis, manau pats labai laimingas, kad jie visi taip draugauja.

O dar būna dienos, kai tėtis namie, kai eina į lauką ir visi kartu kažką įdomaus veikia.

Arba kartu dirba, kaip Julius sakė "dajom imonta"

Ir kai tėtis nemato, galima "pasimatuoti" jo įrankius :)

Linkėjimai nuo mūsų šeimynos :)

Stylish blogger award

Neseniai Raimonda iš Mėlynių upės perdavė man Stylish blogger award. Labai mėgstu visokias akcijas atrakcijas vykstančias bloguose, todėl labai smagu ir pačiai tokioje akcijoje sudalyvauti. kad būtų dar įdomiau, apdovanojimo gavėjas turi įvykdyti keletą sąlygų:

• paskelbti nuo ko gavo apdovanojimą (ačiū, Raimonda, man labai smagu)
• atskleisti apie save 7 dalykus (o čia reikia pasukti galvą)
• išrinkti vertus apdovanojimo ir jiems apdovanojimą perduoti

Taigi, tie 7 dalykai

1. labai noriu mokėti piešti ir labai gailiuosi, kad niekada to rimčiau nesimokiau.Svajoju, kai truputį paaugs vaikai pasimokyti piešti.
2. labai mėgstu, kaip aš sakau "sukišti pirštus į žemę", kiekvienais metais kuistis darže, šiltnamyje ir gėlynuose. Kiekvieną pavasarį perku sėklas ir laukiu, kada galėsiu sėti ir sodinti. Planuoju šiais metais perkelti į kitą vietą rožyną. O daržo kampe auga savaime išdygęs ąžuolas, kurį labai saugau nuo vaikų, vyro ir šuns. Dar labai noriu kieme turėti šermukšnį.
3. Renku "virtuvines karves" turiu nemažą kolekciją puodelių su karvėmis ir visokių karviškų virtuvinių dalykų.
4. Nesu skridusi lėktuvu (ironiška, nes vyras dirba aviacijoje)
5. Labai mėgstu tamsų tirštą šiek tiek salstelėjusį alų ir raudoną sausą vyną (žinoma, ne abu iškart)
6. Galėčiau kiekvieną dieną valgyti makaronus, su makaronais ir prie makaronų.
7. Mėgstu ir kaupiu interjero žurnalus, paskutinis mano atradimas airiškas House and home 

Tiesą sakant, galėčiau rašyti ir rašyti, vardinti ir vardinti, visai smagu pasipasakoti apie save :)

Štai mano blogų sąrašas, kurį sunku buvo sudaryti, nes daugelis jau gavę apdovanojimą, bet tikriausiai nesupyks, jį gavę ir iš manęs.

http://koldunhouse.blogspot.com/

http://pavonijadeco.blogspot.com/

http://juratesleles.blogspot.com/

http://kitokie-amatai.blogspot.com/

http://tirelessartist.blogspot.com/

http://jausmuflora.blogspot.com

Ligos ligelės

Kur jau apie jas neparašysi. gal gavusios dėmesio paliks mus pagaliau ramybėje? Norėtųsi parašyti nelabai ir gražiai - užkniso mane jau. paskaičiavau ką tik, kad su trumpom pertraukom sergam, kostim sloguojam nuo Juliaus gimtadienio, praėjusių metų lapkričio 24, tada Sofi pirmą kartą pakilo temperatūra. Tai va, išsikapstom, pabūnam savaitę gerai ir vėl į tą pačią balą...
Šiemet Sofi ėjo į darželį 4 dienas, po jų pradėjo kosėt, sloguot, mažas iš paskos, kol Sofija kažkaip be didelių pastangų išsikapstė, o Juliukui blogėjo blogėjo iki šiandien dienos diagnozės - plaučių uždegimo.
Dar nei vienus metus taip nesirgom, galvoju ir turbūt esu teisi - mūsų išlauktas ir išsvajotas darželis padarė savo, bacilų iš ten sesė parneša nemažai...
Dar nei vienais metais nekeikiau žiemos, nekalbėjau, kad va, greičiau pavasaris ateitų, stengiausi džiaugtis kiekvienu metų laiku, na bet šiemet - greičiau pavasaris!!! Norisi rėkti, nes atsibodo. Ir sergantys vaikai ir vaistam išleidžiamos sumos. Ir ištisas sėdėjimas namuose...
Žinau, kad bus geriau, tik klausimas - kada?

Mažoji prieskonių fėja

Pradėti reikėtų nuo to, kad Klaipėdoje aš turiu draugę. Jauną, labai įdomią. Tiesą sakant, esu ją mačiusi tik tada kai jai buvo gal 3-4 metukai, gal truputį daugiau. Man tuomet buvo įdomu Beverly Hills 90210, o jai turbūt žaidimai ir buvimas pas močiutę... bet dabar  mes draugės, per atstumą :)
Ir mano draugė man atsiuntė eilėraštį, kurį sukūrė žiūrėdama į mano Sofiją ir mano lėles. Susigraudinau skaitydama. Ačiū, Fausta Emilija!!!

Kvepia ant stalo pabiręs cinamonas,
Šalia nukrito greipfruto žievelės,
Pabiro vanilinio cukraus kruopelės,
Kažkas nulupo ir suvalgė mandariną,
Ant lėkštutės patarkavo muskato...
Paėmusi pipirus suberia malūnėlin,
Netyčia išbarsčiusi pauosto ir nusičiaudi.
Mažutė prieskonių fėja sukiojasi virtuvėj
Nežinodama kur dėtis, ką daryti,
Išbarstė prieskonius, išmėtė žoleles.
Bet ji mažytė, atleis dar mama,
Nepyks, nebars, nebaus, tik nusijuoks:
Gal būsi prieskonių fėja su sparniukais?

Va mano mažoji fėja - Sausainių kepėja :)

Sekmadienio mintys. Interneto platybėse gyvenant

Visiškai jokia paslaptis ir man dėl to visai negėda - aš begalę laiko praleidžiu prie kompiuterio, internete, FB, bloguose. Skaitau, šiaip vaikštinėju, žiūrinėju, nieko neveikiu, bet kad tai didelis laiko ryjikas, nepaneigiama ir nenuginčyjama. Ir man visai negaila, kad taip yra. Tik. labai norėtųsi, kad tas laikas eitų naudingiau, todėl esu giliuose apmąstymuose, įvairiuose svarstymuose ir gyvenu pokyčiais tiek savyje, tiek savo internete :)
Šį rytą paskaičiau Aurelijos pamąstymus ir jos laikas keistis taip gerai suskambėjo prie mano pastarųjų dienų galvojimų. Pradėjau galvoti, kokio blogo, tiksliau jau blogų aš noriu, ką noriu ten rašyti ir kodėl žmonės tai turėtų skaityti. Tikrai daugelis rašome ne dėl savęs, ne dėl to, kad būtų ką prisiminti, ne tam, kad atkapstytume po poros metų tai, kuo gyvenome... Rašome dėl to, kad skaitytų. Aš rašau dėl to kad skaitytų. man labai patinka žinoti, kad žmonės skaito tai ką rašau.
Ir nors blogą rašau nuo tada, kai Lietuvoje tik atsirado blogas.lt sistema (mano pirmasis blogas seniai užmirštas..), bet niekada to nedariu taip profesionaliai kaip norėčiau ir nors stengiausi, niekada mano blogas nebuvo itin skaitomas. Džiaugiuosi, kad tai neatbaidė manęs nuo rašymo, o tuo labiau nuo dar vieno blogo sukūrimo, kur ketinu rašyti ne tik lietuviškai.
Kiek skaičiau ir skaitau patarimus, kaip rašyti blogus, kad jie būtų skaitomi visur pabrėžiama, kad rašyti reikia dažnai ir kad jei nebūtinos, tai labai pageidautinos nuotraukos. Taigi, jei nuotraukų gal ir nelabai trūksta, tai dažniau rašyti man tikrai nepakenktų. O kad jau pastarosiomis dienomis skaičiau apie įsipareigojimus šiems metams, tai visai neblogai būtų tyliai pažadėti rašyti dažnai.
Ir dar blogo išvaizda. O taip! nemažiau svarbi nei turinys, tik man ganėtinai sunkiai įkandama užduotis. Deja, kad ir kaip norėčiau, niekaip nesukuriu savo blogui tokios išvaizdos kuri mane pačią tenkintų visiškai. Tikriausiai dar vienas pasižadėjimas šiems metams, tik tylus, nes kol kas neįsivaizduoju kaip tai įgyvendinti.

Gražaus sekmadienio!

Nauji metai. Naujas blogas. Blogų reklamos savaitė.

Šiandien jau Tys Karaliai. Metas nupuošti egles ir pradėti gyventi kasdienybės ritmu, arba kiekvieną dieną susikurti sau mažą šventę :) Sofija vakar grįžus iš darželio susigraudino, kad nerado po egle dovanų. Įtariu, kalbėjosi darželyje ką Kalėdų Senelis atnešė, tai mergytei ir pasirodė, kad turi vėl atnešt. Va taip mažiukai laukė Naujų metų.

Naujais metais būtinos naujienos, bent aš taip galvojų. Iš pernai atėjusi mintis, ilgokai brandinta, apmąstyta ir pagaliau išleista į pasaulį - mano naujas blogas skirtas mano lėlėms ir visiems kitiems mano kūriniams, kurių aš, neatsispyrusi pagundai išbandyti kažką naujo, sukuriu. Prašau nuo šiol mano kūrinius lankyti čia  Pink House Creations. Labai ilgai truko pavadinimo galvojimas. Minčių buvo ir tokių kaip Sigitos lėlės, o kiek dar variantų su žodžiais, studija, kūryba, darbai, įkvėpimas ir t.t. ir pan. Galų gale viskas pasirodė paprasčiau nei paprasta, o mūsų "rūžavas" namukas pavadinimui ne tik pravertė, bet ir atspindi tikrovę, be jokių išsigalvojimų :) O jei pasakoti dar plačiau - man dabar labai rožinis etapas, pradedant fotoaparatu ir mobiliuoju, baigiant šių Kalėdų eglės papuošalais, visko daug rožinio, o dar auganti princesė ir jos "vūžava" visur ir visada :) man patinka!

Ir dar šiandienos atradimas Tinklaraščių tarpusavio reklamos savaitė. Kadangi pastaruoju metu teko labai daug skaityti apie blogų reklamą, apie nuorodų dalinimąsi tarp blogų ir daug visokių panašių dalykų, man labai smagi tokia iniciatyva. Ir mano sąrašas jūsų pasidomėjimui. Taip, didžioji dalis rankdarbių blogų, bet gi dažniausiai taip ir yra kuo gyveni, tą ir skaitai :)

http://kokonas.wordpress.com/

http://vaje-atelje.blogspot.com/

http://ranku-darbo-gyvenimas.blogspot.com/

http://kitokie-amatai.blogspot.com/

http://melyniuupe.blogspot.com/

http://pudra-studio.blogspot.com/

http://pavonijadeco.blogspot.com/

http://tirelessartist.blogspot.com/

http://ina-smirnova.blogspot.com/

http://daivos-leles.blogspot.com/

http://koldunhouse.blogspot.com/

http://jratsblogas.blogspot.com/

http://juratesleles.blogspot.com/

http://jausmuflora.blogspot.com/

Čia toks dažniausiai peržiūrimų sąrašas, taip pat visi šie blogai yra visada "ant akių" tarp mano skaitomų ir man patinkančių. Yra daugybė priežasčių, kodėl juos skaitau, įdomu stebėti kitų darbus, kažko išmokti, kažką atrasti. Labai smagu, kelis blogų autorius truputėlį pažinoti asmeniškai, tai priduoda kažkokio smagumo skaitymui, stebėjimui kaip žmonėms sekasi. Ir dar žinau, kad bent trys mano skaitomų blogų autorės yra mamos, auginančios tris vaikus, todėl į jas žiūriu kaip į įkvėpėjas, tarsi sakančias - vaikai nėra kliūtis siekti ir pasiekti užsibrėžtų tikslų. O nuo savęs pridėčiau - vaikai yra variklis, man - pats galingiausias.