pirmadienis, lapkričio 29

Sagės

Gavusi daug pabaksnojimų į šoną keliu savo sages į dienos šviesą. labai jomis džiaugiuosi ir labai noriu nuomonių, kaip, Jums, jos?
Pirmosios "Miegančios sesės".  Ir žinoma, kaip be ateinančių metų simbolių? Kiškiai, tiksliau kiškutės, pasiruošusios sutikti kartu Naujus metus.

Visoms sagėms naudojau daug įvairių medžiagėlių iš mano "saugyklų", taip pat šilko, nėrinių, mažų karoliukų ir daug meilės. Jos visos ir dar daugiau lankysis mugėje.

trečiadienis, lapkričio 24

Juliui jau 2 metai

Labai greitai bėga laikas. Labai greitai auga vaikai ir šiandien mes jau švenčiam antrą Juliaus gimtadienį. Turiu tiek daug gražių žodžių pasakyti apie savo mylimiausią sūnelį, kad nežinau nuo ko pradėti. Turbūt nuo to, kad jis didelis ir protingas, daug šnekantis ir įdomiai samprotaujantis. Savarankiškas, bet ir mamyčiukas kaip reikiant. Visai kitoks nei sesė, labai kategoriškas, nesukalbamas ir užsispyręs. Tikiuosi šios savybės jam padės gyvenime, o laikui bėgant jis pasidarys nuolaidenis. Daugeliu atveju, labai panašus į savo tėtį, ne veltui jie abu po tuo pačiu ženklu gimę, bet labai puikiai nekreipia dėmesio į smulkmenas - taip kaip aš. Jo dažnai kartojama frazė (išmokta iš manęs) - "nieko tokio" ir ji tinka visur ir visada. Nieko tokio išpaišyti sienas, lovą, prisisioti į kelnes, mušti sesę, šokinėti ant lovos. Nieko tokio.
Jis labai geras, moka užmigti pats, moka apsikabinti ir pasibučiuoti (kai pats to nori), nuostabiai žaidžia, valgo maudosi ir miega su mašinom. Ir mašinos jam yra viskas. jam labai patinka rūbai ir kojinės su mašinom, apsirengęs kažkuo nauju, būtinai eina pažiūrėti į veidrodį ir dar pasako, kad "čia aš, gražu".
Tiesą sakant, taip blogai miegojau šiąnakt, taip prisiminiau jo gimimą, kad dabar rašant net ašarą išspaudžiau... labai myliu ir labai džiaugiuosi turėdama tokį šaunų sūnų, kuriam vis dar reikia mamos (tikiuosi ilgai dar tai nesikeis), kuris nori būti kaip tėtis (todėl striukė kaip tėčio ir jam reikia vaikščiot po namus su chalatu - kaip tėčiui), kuris yra labai geras brolis, nes mūsų vaikų žaidimai, kai jie nesipyksta, yra verti atskiro įrašo.
Su gimtadieniu, Juliau!

ketvirtadienis, lapkričio 18

Naujienos

Niekaip kitaip nesugalvojau pavadinti šio įrašo, nes jis tikrai apie kelias naujienas, kurių visai nenorėjau skaidyti į kelis atskirus įrašus :)

Pirma - prieskonių burtininkė jau prieskonių parduotuvėje.
žinoma, geriausia būtų nuvykti pažiūrėti gyvai, bet prašom ir nuotrauką. Ilgokai rinkome vietą kur lėlę pasodinti, tai kol kas ir pati nesu tikra, kur ji įsitaisė.


Antra - ruošiuosi Kalėdinei Vilties mugei, apie kurią kalbu ir kalbu :) paspauskite ant meškučio ir paskaitykite plačiau apie šią puikią iniciatyvą.
O dar truputį plačiau - aš labai seniai noriu kurti papuošalus. Esu įsitikinusi, kad vienas universaliausių papuošalų - sagė. ja gali papuošti nuobodų megztinį, įsisegti į paltą, ar papuošti beretę. Kur nori ir kaip nori taip naudoji. Ir aš bandžiau ir bandžiau sukurti, padaryti ma patinkančią sagę, kurią norėčiau nešioti pati ir kuria, norėčiau, kad puoštųsi kitos. Atrodo, kad pagaliau įgyvendinau šį savo seną norą. Dabar duosiu žvilgtelėti į pačią pačia sagių pradžią. Tai bus "Miegančios sesės" ir keli zuikiai - puikiai, ateinančių metų simboliai. Kai visa tai bus baigta, tikiuosi, kad tai bus labai greitai, papasakosiu, kodėl sesės miegančios, tam yra viena trumpa istorija :) 
ir čia tokia nuotrauka, labai darbinė, bet tikuosi dėl to, bus tik įdomiau laukti, kas iš šių paruoštukų išeis :)


Ir trečia, bet nemažiau svarbi naujiena - Sofi eina į darželį. žinantiems, kiek mes laukėm kol pateksim į savo darželį mano džiaugsmas bus suprantamas, bet nežinantiems, galiu pasakyti, kad laukėm sąrašo viršuje, bet vietų vis nebuvo, buvau beprarandanti viltį ir jau norėjau ieškoti naujo darželio, bet visai netikėtai, atsirado vieta ir mums ir mūsų geram draugui :) man labai patiko auklėtoja, tikiuosi ir Sofijai. Ir labai tikiuosi, kad lankysim ilgai sėkmingai ir be ligų.

penktadienis, lapkričio 12

Aš siuvu

Ką galvoti apie moterį, kuri jau du ir truputį metų turi siuvimo mašiną, o per tiek laiko nėra beveik nieko pasiuvus. Na, nevisai nieko, pasiuvau sėdmašį, slingą ir porą žaislų vaikams... Gėda visiška ir baisi. Todėl ėmiau vieną dieną, susiėmiau ir pasisiuvau vizitinėms kortelėms dėklą. Nes visai "ne lygis" korteles nešiotis piniginėje. Nieko pati nesugalvojau, nusižūrėjau kaip tai padaryti schlosser designs. Ir man pavyko, negaliu tuo patikėti. Taip, žinoma, yra kreivų siūlių, bet paskaitykit aukščiau, kiek aš siuvau iki šiol :) Man patinka ir tikrai patogu, nežinau kaip pirktiniai kortelių dėklai, bet mano pasisiūtasis man yra pats pačiausias. Tai štai prašom pažiūrėti.




Ir žinoma kaip moterys be papuošalų. Mes su Sofija mėgstam puoštis. Net labai. Brangių papuošalų neturim, nes maža kas gali atsitikti, bet visokių įdomių ir pačių pasigamintų turim ir ne vieną ir ne du. Neseniai pastebėjau, kad ne pirmą kartą bandau sukurti kažkokį papuošalą, kuris labai tiktų ir patiktų man pačiai ir atrodo pagaliau sulaukiau tos dienos. Nusižiūrėjau ten pat ir labai greitai mes su Sofi turėjom vienodus žiedus, o aš dar ir sagę. Jei viskas bus taip kaip suplanuota, tokių žiedų galėsit rasti Kalėdinėje Vilties Mugėje, kurios aš laukiu šiemet labiau nei pačių Kalėdų. 




ketvirtadienis, lapkričio 11

Mūsų vaikai

Lyg ir apie juos turėčiau daugiau rašyt, vis dėl to blogo pavadinimas "Mes namie" apie mus visus namie, o čia daugiausia lėlės namie. Tik žinau, kad be vaikų ir lėlių nebūtų ir viso kito, kuo dabar užverstas mano stalas :)

Taigi - apie mūsų vaikus. Apie didelį ir dar didesnę arba apie mažiuką ir mažąją. Apie Julių ir apie Sofiją. Ačiū mano vyrui, kad turiu laimę būti namuose su vaikais ir kasdieną matyti kaip jie auga (nepatikėsit, kiek kartais kantrybės reikai, tam). O kad jau tas laikas, kai visą dieną su abiem būsiu namuose eina į pabaigą, Sofi jau tuoj tuoj eis į darželį, turiu paskutines savaites savo džiaugsmui.

Dabar labai įdomu. Sofija daug piešia. Tėtį, mamą, brolį, šunį ir katiną, draugus, gėles, filmukų herojus. Mes tuoj pritrūksim popieriaus :) labai įdomu stebėti, kaip keičiasi jos piešiniai, anksčiau, žmonės turėję galvą ir iš jos augančias kojas, tampa pilnais. su rankom, kojom, bamba, ausim, pilvu, ausim, o dažnai ir su auskarais jose. magu, kai grįžtu vėlai vakare, o ją randu sėdinčią, manęs laukiančią ir piešiančią. Su ja niekuomet nebuvo (ir iki šiol nėra) problemų, jei reikėdavo susitarti kada ką daryti, ką pirkti, o ko neimti parduotuvėje. Ji rami ir krapštukė, mėgsta dėlioti dėliones ir žaisti su mažomis figūrėlėmis, statuyti Lego namus, gydyti tėtį ir žaisti kavinę. Ji nori būti balerina. Ji jau mokosi kaip reikia šokti, o brolis viską daro iš paskos.



O Juliui reikia tik mašinų, paklaustas, ką veikė per dieną, jis būtinai pasakys, kad žaidė su mašinom. jei pirkti, tai tik mašinas, o močiutė atveža taip pat tik mašinų. Visko mokosi iš sesės. Didelė laimė - puodas nebe priešas ir eiti atlikti vieną kitą reikalą yra ganėtinai smagu, kaip ir pasakoti apie tai visiems sutiktiems; "dinai, at padajau tytiu i puodą". Bet su juo negalima eiti į parduotuves, nes jam reikia visko, o jei dar mašiną kopkią pamato, patys suprantat. Tiesą sakant, aš esu tik girdėjusi apie tai, kad vaikai krenta parduotuvėse ant grindų, rėkia, nieko aplink nemato, kaip nori kažko daikto. Iki šiandien, kol mano mažas erniukas nepavirto riaumojančiu monstru, nes labai jau labai labai reikėjo kažkokio žurnalo, prie kurio buvo pridėta mašina. Visas džiaugsmas kainavo 6lt, kurių aš nebuvau pasirįžusi išleisti tokiam pirkiniui, todėl ašaros liejosi laisvai ir vaikas gulėjo parkritęs vietinėje IKI ir verkė verkė. Aš nekreipiau dėmesio. Nei į jį, nei į žvilgsnius. Aš rami, aš visiškai rami. Bet be tokių "linksmų" epizodų, mažius yra labai fainas berniukas, pietų miega su sese vaikų kambarį savo "dovytėje", o naktį miega su tėčiu ir mama, pas juos kambarį, kitoje savo "dovytėje". Ir jis labai daug šneka, labai aiškiai ir apie viską. Jis viską žino. ir jam jau labai greitai du metai. Bus mašinų dovanų. Ir kaip nepamiršti pasakyti - jis mano padėjėjas, pusryčių ruošėjas, kiaušinių plakėjas. 


trečiadienis, lapkričio 3

Prieskonių burtininkė

Pradžiai dar reikia paminėti, kad šis įrašas yra jubiliejinis - 100-asis. O dabar prie reikalo ir istorijos.

Prieš du metus, vasarą aš atradau naują prieskonių parduotuvę. Į ją mane atvedė ne kas kita, o kvapas. Jokios reklamos  - parduotuvė pati save reklamavo skleisdama neįprastą prekybos centrui kvapą. ir aš negalėjau neužeiti. Mano pirmi žodžiai buvo: "Kaip skaniai pas jus kvepia". Nuo to prasidėjo mano bičiulystė su parduotuve, dovanojau jos prieskonius visiems, giminėms pagal jų užsakymą vežiau prieskonius dėžėmis, nes daugiau niekur tokių nebuvo. Jokioj kitoj parduotuvėj nebuvo tokios nuostabios šeimininkės - Julijos. Tokio paskatinimo, kokį gavau iš jos, kai ji sužinojo apie mano kuriamas lėles, turbūt negavau iš nieko. Ačiū jai labai ir todėl dėl jos ir kvapniosios parduotuvės atsirado Prieskonių burtininkė.