Pametinukų auginimas

Vakar taip jau atsitiko, kad pardavėme pirmąją Sofijos ir Juliaus lovą. Seniai vaikai turi naujas ir gražias lovytes, abu ten miega pietų, Sofija ten miega ir naktį, o va Julius vis dar miegojo senoje lovoje, pristumtoje prie mūsų lovos. Aš įtariau, kad niekaip jis nakčiai pas sesę neišsikraustys, jei ta lova vis dar stovės. Tai va. Nuo vakar lovos nebėra, o Julius puikiai visą naktį išmiegojo kaip ir priklauso - vaikų kambary.
Galvojate, kaip tai susiję su pametinukais, o gi lovą pardavėm žmonėms, kurie laukia antro leliuko, pametinuko ar pametinukės. Ir mama, nudžiugo net, kad va, aš tokia pati jai lovą parduodu, nes ji visa nežinioje, kaip čia reikės su tais vaikeliais mažutėliais, vienu lakstyti tik pradėjusiu, o kitu tik iš pilvelio išlindusiu gyventi ir tvarkytis. Dabar jau galiu pasakyti - lengvai :)
Nors pradžia oi lygiai tokia pati bauginanti atrodė. Nors, prisipažinsiu, abu mūsų vaikai suplanuoti, norėti ir atsirado tuo metu kai mes planavome, kuo arčiau mažiuko gimimo, tuo man buvo baisiau. Sofija, nors jau ir paaugusi, bet vis tiek, tokia mažytė, o dar visos "baisios" istorijos, kaip vyresnis vaikas mažiuką skriaudžia, pavydi ir pan. Labai ieškojau informacijos. Labai mažai radau. Žinoma, plačiajame Supermamų forume informacija nuo-iki. Ten susipažinau su pametinukų mamomis. Nes visos, besilaukiančios antro ten ateina su klausimu "Kaip reikės tvarkytis kai gims?" O kai ateina laikas, ima visos ir puikiai susitvarko.

Aš stengiausi daug Sofijai pasakoti, kad leliukas bus, kad mažas, reikės rūpintis, nežinau kiek daug ji suprato tada, bet man ramiau buvo, kad aš aiškinu situaciją. Turbūt padėjo prie mažo leliuko pratintis kaimynė ir jos mažas Emilis, su kuriais brolio laukimo vasarą labai daug bendravom. ir galų gale, kai brolis parvažiavo namo - jis parvežė Sofijai lėlę. Maniau, abi turėsim savo leliukus, mamos būsim. Ta lėlė - kūdikis iki šiol nereikalinga ir Sofija su ja nežaidžia.


Sunkiausias turbūt tas laikas, kol į sustatai į vėžes visa gyvenimo ritmą. Man buvo ir iki šiol yra lengva, kai visi žinom kas po ko eina. Kada keliamės, valgom, einam į lauką, miegam pietų ir t.t. Niekada nemėgau ir dabar nemėgstu trukdyti vaikų pietų miego. Visus reikalus ir važiavus atliekam iki miego ir po jo. Nors vaikai ir didesni, bet ramybė ir gera nuotaika vakare man žymiai svarbiau nei ilgesnis pabuvimas kažkur.

Labai svarbu dėmesys didžiajam vaikui. Visur taip rašo ir reikia atkreipti į tai dėmesį. Atsimenu, maitindavau Juliui ir skaitydavau su Sofija knygas, migdydavau Sofiją, dainuodavau jai lopšines, o viena ausim klausydavau, ar mažiukas, miegantis verandoj, nepabudo. Labai labai daug pagalbos sulaukiau iš savo vyro. Visada galėdavau išvažiuoti, išeiti, palikti vaikus su juo tas dvi ar tris valandas tarp maitinimų. Aplinkos pakeitimas mamai - pati geriausia priemonė ramybei šeimoje palaikyti :)

Didelis išbandymas man buvo kai su pusmečio Julium ir dviejų su trupučiu Sofija likom visai vasarai vieni, o mūsų tėtis išskrido toli. Ir susitvarkėm. Net namą suremontavom.

O dabar pametinukus auginti vienas didelis malonumas. Abu turi sau draugą. Sofija žaidžia su mašinomis, Julius sako, kad jis yra pjinciukas. Susipynę berniukiški/mergaitiški reikalai. Ir taip įdomu.

Jei kokia mama besilaukianti pametinuko skaitys šitą mano ilgą tekstą, noriu būtent jai pasakyti - nieko baisaus, visi vaikai užauga, anksčiau ar vėliau viskas stoja į savo vėžes ir kuo toliau viskas, tuo lengviau!

Apie skaitymą, knygas ir Knygų mugę

Pirmiausia apie skaitymą ir mane. Aš skaityti išmokau labai anksti, žinau, kad močiutės dėka, nes ji man skaitė labai daug pasakų, o kad pradėtų pasaką skaityti, aš turėjau perskaityti pavadinimą. Žinau, kad tai mano močiutei jos pirmas vyras draudė skaityti, todėl ji skaitydavo naktį, kai jis miegodavo ir taip susigadino regėjimą. Pirmas mano perskaitytas ilgas tekstas, buvo straipsnelis apie knygnešius "Genio" žurnale. Aš dar dabar atsimenu tą fantastinį jausmą, tą pasididžiavimą, kai perskaičiau ir šaukiau mamai "Mama, aš perskaičiau visą tekstą!". Mano prosenelis buvo knygnešys.
Taigi skaitau aš nuo kokių 5 metų daug visko ir apie viską. Atsimenu, kaip mano auklėtoja, lietuvių kalbos mokytoja, 5 klasėj stebėjosi, kai mano mama papasakojo, kad aš jau Emilio Zola "Moterų laimę" perskaičiau. Ir nemeilė man ten buvo įdomu, o parduotuvė, nuostabus aprašymas, kas kokiam aukšte išdėliota, kaip prie įėjimo prikrauta pigių prekių, kad įėjusiems į parduotuvę atrodytų, kad joje daug žmonių, nes nepasiturinčios moterys bus apgulusios pigias smulkmenas. Kas skaitė, gal atsimena...
Ir man labai keista sutikti žmogų (ir ne vieną), kuris vaikystėje neskaitė "Pepės ilgakojinės", arba sako, kad nieko gero iš tų knygų... belieka palinguoti galva ir pagalvoti, apie tai kiek jie praranda.
Ir tiesą sakant, atėjusi į svečius, aš žiūriu, ar žmonės turi knygų. Nes knyga, sušildanti namus, o jei ji ir naudojama, tai aišku, kad žmonėms ne tik TV naujienos rūpi. Man knygos svarbu.

Apie knygas ir vaikus. Kiek atsimenu savo Sofiją, kai tik ji pradėjo domėtis žaislais, jai įdomiausia buvo knygos - minkštos, leliukiškos, vėliau, dar mano vaikystės kartoninės, storais lapais, vokiškos, dar vėliau paveikslėliai ir istorijos. Atsimenu, buvo laikas, kai ji visose knygose ir žurnaluose ieškojo akinių, kažkodėl. Dabar mes skaitom pasakas, istorijas, pastaruoju metu skaitėm "Daktarą Aiskaudą", seną, dar mano tėčio knygą. Šiandien Knygų mugėje mačiau naują leidimą, bet nesuviliojo nauja knyga manęs, nes iliustracijos sintetinės ir visai nemielos, o senoje knygoje, nors ir nutrintais viršeliais, viskas kažkaip autentiškiau ir gražiau.

Mūsų knygos viršelis ir iliustracijos

Naujai išleistos knygos viršelis

Juliukas ir knygos truputį kitaip, nuo mažų mažų dienų jam tai nebuvo vienas svarbiausių dalykų, bet turbūt pasižiūrėjęs kaip sesė skaito ir iš rankų knygų nepaleidžia ir jis varto, ieško mašinų. Ir visai jis labai pradėjo domėtis raidėmis ir skaičiais, pasiėmęs sesės dovanų gautą knygą "Labas raide" varto ir klausinėja, kokia čia raidė, taip pat klausinėja apie visas visur užrašytas raides ir skaičius, nesvarbu kur tai būtų parašyta, knygoje ar ant skalbimo mašinos. O mes jam kantriai aiškinam, mokom, kalbam ir stebimės, kad Sofija nei būdama tokio amžiaus, nei dabar raidžių pavadinimais nesidomi.

Ir dar vienas toks su knygom ir abiem vaikais susijęs dalykas. Kai prispaudžia "rimtas reikalas", pirmas reikalavimas atsisėdus ant puodo "Mama, atnešk knygą".

Ir apie Knygų mugę. Mes ją aplankėm šiandien. Aš ten einu nežinau net kelinti metai, o kai buvau pirmam kurse, teko laimė būti mugės dalyve ir pamatyti kaip ten viskas vyksta "iš vidaus". Patys geriausi ir šilčiausi atsiminimai. Sofija į knygų mugę keliauja nuo tada, kai dar buvo pas mane pilve. Taigi, šiemet jau 5 kartas. Ir įdomiausias dalykas, kad jau sausio mėnesį ji pradėjo klausinėti apie mugę ir kada mes ten važiuosim. Jau žino ir laukia. Visą laiką mes į mugę važiuojam tik dviese, vyrus paliekam namie ir keliaujam ieškoti naujų knygų. Ir visada perku daug knygų, kiekvienais metais paskausta rankas nešiojant pilnus knygų maišus. Bet koks gerumas ir smagumas grįžus namo visas knygas išsitraukti, vartyti, skaityti ir jomis džiaugtis.

Šiemet mes pirkome "Ežiukas rūke", aš žinojau, kad pirksim šią knygą ir labai laukiu kol pradėsim ją skaityti.

Dar Sofija išsirinko knygą "Tobijo paistalai", skaitysim, bandysim, vėliau pranešiu kaip ten viskas.

Manau, labai geras pirkinys "Smagiosios pelytės Smailytės istorijos". Pažiūrėkite pelytės puslapyje filmuką, kuris keičiasi priklausomai nuo to kokiu paros ar metų laiku jį žiūrite. Mes filmuko dar nežiūrėjom, bet turim knygą, su pačios autorės autografu ir palinkėjimu Sofijai.

Dar pirkome "Čipolino nuotykių" autoriaus Gianni Rodari knygą "Pasakos telefonu". Prisimenu, man labai patiko "Čipolino nuotykiai" taip pat nuostabi knyga "Tortas danguje", kurią skaitant nejučiom seilės pradėdavo tekėti. Labai tikiuosi, kad ir pasakas skaitysim visi su malonumu. Be to, mano spintoj slepiasi ir progos būti padovanota laukia dar viena šio autoriaus knyga "Gyvūnai be zoologijos sodo". Mūsų šiandienos pirkinys

Ir dar parsivežėme šusnį spalvinimo knygelių, būtinai vieną su mašinomis - broliui. ir abi labai gerai praleidome laiką. Ir galvoju, toks ilgas įrašas, nes knygos ir skaitymas man labai svarbu ir labai labai seniai norėjau apie tai parašyti. Gero Jums skaitymo, nes knyga atveria tokį platų pasaulį, kaip niekas kitas.

Tėčio laikas

Aš labai mėgstu tą laiką, kai mano vyras būna namuose, neina į darba, ar nekeliauja į tolimąjį Kazachstaną. Žinoma, aš stengiuosi įžiūrėti ir privalumų jo keliavime, bet vis dėl to, tas namuose praleistas laikas, kai esame visi kartu man labai patinka. Turbūt dar labaiu patinka vaikams. Sofija iš vis yra tėčio draugė Nr.1, ji kiekvieną vakarą klausia, ar tėtis šiandien grįš.
Tai va apie tėčio ir vaikų laiką man labai smagu šį kartą parašyti.
Vakarinis grįžimas iš darbo turi savo ritualą, pirmiausia tėtį "užpuola" Sofija, būtinai pirma, nevalia niekam jos aplenkti, tada jau Juliukas apkabina tėtį, tada apšokinėja mūsų šunė ir galų gale ateina mano eilė pasisveikinti. Katinas dažniausiai ignoruoja grįžtančius ar ateinančius, nebent tai esu aš. Nes katinas mano :)
O toliau jau vaikų klausimai "Ar eisim į viršų", "Kur tu šiandien buvai". Ir jie eina į viršų, į vaikų kambarį, visi trys, žaidžia, piešia, skaito knygas. Neslėpsiu, ta vakarinė ramybės valandėlė man labai patinka, bet dar smagiau, kad vaikai taip laukia tėčio, taip gerai su juo sutaria, o tas tėtis, manau pats labai laimingas, kad jie visi taip draugauja.

O dar būna dienos, kai tėtis namie, kai eina į lauką ir visi kartu kažką įdomaus veikia.

Arba kartu dirba, kaip Julius sakė "dajom imonta"

Ir kai tėtis nemato, galima "pasimatuoti" jo įrankius :)

Linkėjimai nuo mūsų šeimynos :)