Rankos rankelės

Turiu prisipažinti. Lėlių kūrime man labiausiai nepatinka lipdyti rankas. Tai be galo daug laiko užimantis ir gan nuobodus užsiėmimas. Karts nuo karto imu ieškoti būdo, kaip čia kuo greičiau... ir kiekvieną kartą arba tenka nusivilti, arba kaip dabar, perdarinėti rankytes iš greitų į teisingas. Girdėjau vieną kartą, kad apžiūrinėdami lėles žmonės žiūri po sijonu (nesvarbu vyrai ar moterys) ir į rankas. Todėl vis lipu per save sėdžiu ir dėlioju pirštelį prie pirštelio į delnelį, į rankelę. Ir lėlė tampa tikra. Gali pamoti, laikyti ar, jei taip jai reikia, įsikišti ranką į kišenę.

Ir sėdžiu šiandien, pasidėjus prieš save dvidešimt pirštelių, nes lėlės iškart dvi. Ir dar katinas...

Rudens vainikas ir kiti dalykai

Nežinau, kelintą kartą po pertraukos grįžtu prie savo rašymo. Ir neskaičiuosiu. Tiesiog labai gera grįžti į savo namus, po ilgos pertraukos, kaip po atostogų.
Tiesą sakant, daug galvojau, kokio noriu savo blogo. Ir, atrodo, jau žinau. Noriu rašyti apie viską kas man įdomu, apie viską ką darau. nes kad ir kaip myliu lėles, darau aibę kitų dalykų, kuriais noriu pasidalinti, o jei paprasčiau - pasirodyti. ir dar noriu rodyti savo vaikus ir savo namus. Jie vis dar pagrindinė mano veikla, pati maloniausia ir niekada nenusibostanti.

Grįžtu ne tuščiomis - atnešu savo rudeninį vainiką. Vasarą kabėjusį paukštelį jau seniai norėjau pakeisti, šiaip ar taip, paukščiai rudenį išskrenda į šiltus kraštus. Po didžiulio tyrimo, peržiūrėjusi šimtus vainikų, o šalia jų atradusi nuostabius namų eksterjerus (apie tai kitą kartą), šiandien jau turiu savo rudeninį durų vainiką. Man patinka. O kas žino, gal kitais metais bus dar geriau.