Jau senokai Sofija valgo pati, net neleidžia man ar tėčiui jos maitinti. Bet dar nemoka pasakyti kada jai jau gana ir kad patrauktume jos lėkštę. Bet čia ne bėda, viską kas lieka ir jau į pilvuką netelpa ji meta žemėn. Kai bandau drausminti ar aiškinti, kad taip negalima ji sako Titi (Sita - mūsų taksė). Vienu žodžiu dalinasi mergaitė, nepalieka šuniuko nevalgiusio.
Be to tik visai neseniai Sita ir Sofija pradėjo draugauti. Anksčiau Sofija vis taikydavosi šunei tai už ausies tai už uodegos pagriebti, na o dabar jau žaidžia. Laksto abi po namus, gaudo viena kitą, šunė labai džiaugiasi kai Sofija pabunda, o aš kai reikia jas per daug įsisiautėjusias apramint, sakau mergos, gana :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą