Dalybos ir mergos

Jau senokai Sofija valgo pati, net neleidžia man ar tėčiui jos maitinti. Bet dar nemoka pasakyti kada jai jau gana ir kad patrauktume jos lėkštę. Bet čia ne bėda, viską kas lieka ir jau į pilvuką netelpa ji meta žemėn. Kai bandau drausminti ar aiškinti, kad taip negalima ji sako Titi (Sita - mūsų taksė). Vienu žodžiu dalinasi mergaitė, nepalieka šuniuko nevalgiusio.
Be to tik visai neseniai Sita ir Sofija pradėjo draugauti. Anksčiau Sofija vis taikydavosi šunei tai už ausies tai už uodegos pagriebti, na o dabar jau žaidžia. Laksto abi po namus, gaudo viena kitą, šunė labai džiaugiasi kai Sofija pabunda, o aš kai reikia jas per daug įsisiautėjusias apramint, sakau mergos, gana :)

Toks gyvenimas...

Šiandien su Julium buvom pas gydytoją ''techninei apžiūrai'' ir dar gavom antro mėnesio skiepą. Bet čia ne apie tai. Priimamajame šalia mūsų sėdėjo mama su, kaip vėliau sužinojau, keturių metų berniuku. Mama aiškino vaikui, kad reikės eiti namo pėsčiom, nes ji neturi centų autobuso bilietėliui. Vėliau daktarė papasakojo apie kitą savo pacientę, kurią neseniai paguldė į ligoninę dėl išsekimo - trijų mėnesių mergytė svėrė vos 4 kilogramus.
Galvoju, augini savo vaiką, stengiesi duoti jam viską kas geriausia, pergyventi dėl mažiausios smulkmenos, o kažkur, kažkieno vaikai auga apleisti, neprižiūrimi, tiesiog patys... Realiai turbūt neįmanoma padaryti, kad taip nebūtų, nes visų vaikų iš geriančių tėvų neatimsi ir į vaikų namus neuždarysi, nors kai pagalvoju, kad tos mergaitės trys broliai seserys jau vaikų namuose, tai anksčiau ar vėliau ir ji ten atsidurs.
Sutarėm su daktare, kad pririnksiu tai mergaitei Sofijos išaugtų drabužiukų.

Savininkiškumo jausmas

Šiandien svečiuose buvo mano seneliai. Aplankė Julių, nes dar buvo jo nematę, pasėdėjom, paplepėjom. Prisimenu, kai gimė Sofija, man būdavo labai gaila ir net pavydu, kai kas imdavo ją ant rankų, nešiodavo, supdavo ir pan. Dabar viskas atvirkščiai. Juliaus nebegailiu. Net kartais smagu, kad ne aš viena jį ant rankų laikau, o dar ir kažkas kitas. O jam berniukui ant rankų labai labai patinka.

Į parduotuvę

Visiškai ištuštėjo šaldytuvas, o ši savaitė pilna svečių ir lankytojų, todėl nusprendžiau susipakuoti vaikus ir važiuoti į artimausią Maximą. Gal ir nebuvo mirtino reikalo šiandien važiuoti, būčiau aš ar vyras nuvažiavę ryt iš ryto, bet man buvo labai įdomu ir net sakyčiau savotiškas iššūkis, kaip čia aš su dviem vaikais susitvarkysiu. Ir susitvarkiau. Mažiukas pradėjo verkti tik po apsipirkimo, kai iškeliau jį su kėdute iš parduotuvės vežimo ir įkėliau į mašiną, o Sofija elgėsi pavyzdingai. Bet minusų tokiame apsipirkime daugiau nei pliusų.

• įdėjus automobilinę kėdute su vaiku į parduotuvės vežimą nelabai jame lieka vietos pirkiniams
• reikia labai greitai suktis, kad mažas nepabustų, o didžioji nepradėtų zysti
• nelieka jokio malonumo apsipirkinėjant

Kurį laiką tokių išvykų nekartosiu, smagiau važiuoti į parduotuvę vienai.

Grožiai

Negaliu atsispirti tokiems grožiams. Nuorodą aptikau lengvuose daiktuose ir dabar pasidedu čia, kad nepamirščiau. Reikia gal vyrui kokią užuominą mestelti...

Turgus ir kiti dalykai

Su vyru prisidėjom prie Jamie Oliver'io gerbėjų. Ir laidą pažiūrim kai pataikom ir knygą įsigijom. Skaitau aš toj knygoj apie burnoj tirstančius valgius ir pavydžiu. Ne sugebėjimo taip gaminti (nes jaučiuosi mokanti ruošti valgį), bet produktų pasirinkimo. Atrodo visko ir pas mus pilna, bet taip norėčiau mažos parduotuvėlės, kurioje pardavinėtų tik sūrį, arba žuvies skyriaus turguje su daug šviežios, skaniai atrodančios žuvies ir kitų jūros gėrybių. Lyg ir esam jūrinė valstybė, bet turguje kur aš apsiperku dominuoja sūdytos silkės plastmasiniuose kibiruose ir rūkytos skumbrės su galvom ir be galvų. Bet per daug aš apie tą žuvį išsiplėčiau...
Labai mėgstu apsipirkinėti turguj, įsigijau net krepšį ant ratukų, kad nereikėtų pilnų maišų tempti. Tam tikrus produktus visada perku pas tuos pačius žmones, todėl labai smagu, kai nebepirmą kartą pirkdama esu atpažįstama. Paskutinį kartą buvau turguje kai jau turėjom Julių, labai nustebau ir apsidžiaugiau, kai moteris, pas kurią visada perku bananus paklausė manęs ko susilaukėm, o skyriuje kur perku odines šlepetes ir šiltus padukus į batus padarė nuolaidą, kaip pastoviai klientei.
Tik, grįždama prie įrašo pradžios, noriu pasiskųsti įvairovės trūkumu. Didžioji dalis turgaus mėsos skyriaus priveržta lenkiškų dešrų ir dešrelių, kurių aš neperku, nes renkuosi prekę lietuvišką. O lietuviškų tokių gaminių yra tik vienas skyrius. Taip pat tik vienas skyrius sveriamų skanių pieno produktų - varškės, varškės sūrio, grietinės, visa kita - ta pati produkcija kaip prekybos centruose. Man trūksta ūkininkų ir jų siūlomų daržovių, bet čia jau turbūt mano bėda, ne į tą turgų važiuoju...

Miegai

Bandau atrasti naują būdą, kaip Sofiją užmigdyti pietų miego. Įprastinis būdas, kai eidavo į antrą aukštą, guldavo į lovytę, išvardindavom kas jau miega (šuniukas, teta, dėdė, tetis, mama ir t.t.) ir užmigdavo - nebeveikia. Dabar jau kelinta diena seku pasaką, o taip pat reikia išvardinti visas kūno dalis kurios eina miegoti (akytė, nosytė, kaklas ir t.t.). Šita migdymosi dalis Sofijai labiausiai patinka, nes man bevardinant jau miegančias kūno dalis, ji visas jas rodo, o užpakalį net pakraipo :)
Pastebėjau, kad miegojimas ir migdymasis keičiasi kartu su amžium,o pereinamajame laikotarpyje būna ypač sunkus etapas, kai reikia labai daug kantrybės ir išmonės, kad vaikas užmigtų.

Siuvimas

Jau daugiau nei pusę metų turiu siuvimo mašiną - mamos dovaną man. Nelabai daug pasiuvau per tą laiką, bet jaučiu, kad kasdien pagalvoju, ką tokio galėčiau pasiūti, o tuo pačiu ir praktikos įgauti, ns kol kas ne visos tiesios siūlės yra siūlės. Turiu prisipirkus medžiagos - nuostabaus satino mūsu su vyru patalynei, taip pat ryškiaspalvis medžiagos gabalas laukia kol pavirs vaikų kambario užuolaida, o dvi pagalvės laukia naujų "drabužių". Bet pradžiai siūsiu štai tokią pieštukinę, tiksliau dvi ir skirtingas, dviem dvynukam pirmokam :)

Nuotrauka iš čia

Bendravimas

Atsiradus mažajam bijojau, kad Sofija liks be mano dėmesio ar bent su žymiai mažesne jo dalim. Tačiau, mano nuostabai, viskas vyksta net atvirkščiai. Sugalvojau, kad galiu ją įtraukti į kasdieninius namų darbus ir taip nušauti du zuikius vienu šūviu - ir su ja pabendrauti, ir reikalingus darbus atlikti. Dabar einamiausia veikla - valgio ruošimas. Kai ruošiu pusryčius pasistatau ją ant taburetės šalia ir pasakoju kaą ir kaip darau, ji tuo tarpu bando nuimti dešrą nuo sumuštini. Pietums kepėm mėsą, leidau jai barstyti prieskonius.
Tiesa, dabar pasidarė sunkoka išlaikyti ją kieme ilgiau nei pusvalandį. Kai būna su tėčiu, jie eina toli paisvaikščioti, važiuoja su rogėm, o su manim ji atsisako kažkur eiti, pasisukiojam kieme, o už tvoros nei žingsnio. Dabar galvoju naujus buvimo lauke būdus. Kai tik leis oras eisim vakarais pasitikti tėčio. Ir lauksim pavasario, žalios žolės ir šilumos. Tada visas dienas praleisim lauke.