Atradimai ir nuotaikos pavasario belaukiant

Laukiu laukiu to pavasario, žinau, ne aš viena tokia. Bet kol sulauksim... kieme ir mūsų gatvelėse bus viena didelė bala, purvynas ir ledas po vandeniu. Jau šiandien vieną minutę pabuvusi lauke Sofi grįžo šlaputėlė - įkrito į balą. Persirengėm ir ėjom vėl. Patrepsėjom aplink namą tėčio nukastais takiukais ir parėjom namo. Duokit saulės, duokit šilumos!

Netikėtai atradau smagią šeimyną, su dvynukais, gyvenančius Pavilny. Va kokių kaimynų yra :)

Mes planuojam sveitainės pertvarkymą, griausim mūsų senelį pečių ir statysim modernų židinį, su ortakiais, kad ir šilta ir gražu būtų. Ir dar brangusis vyras pažadėjo išgriauti sieną ir įstatyti didžiulį langą ir duris į kiemo pusę, į būsimą terasą. Tai va tų langų dabar labiausiai noriu, didelės plačios palangės.

Ir dar apie nuotaikas. Kažkokia nekūrybinga pasidariau, nesilipdo mano lėlės, nenori išlįsti iš mano galvos ir pavidalą įgauti. O tiek jų jau ten tupi, tuoj vietos neliks. Kalbinu nors po truputį, nors vieną mažiukę, kad naujoms vietos atsirastų. žiūrėsiu kas iš to išeis.

Knygų mugė

Vakar mes su Sofija apsilankėme Knygų mugėje. Jau treti metai iš eilės, neskaitant tų metų, kai į Knygų mugę ji keliavo mano pilve. Va per tokius kasmetinius įvykius pamatau, kaip paaugo mano vaikas. Šiemet viskuo domėjosi, su visais kalbėjo, dėkojo, sveikinosi. Labai gera kompanionė.

Šiemet pirkom nedaug knygų. Jokios grožinės literatūros, nes man romanus ir kasdienius skaitinius smagu imti iš bibliotekos. Pirkom vaikišką atlasą Sofijai, "Iliustruotą vaikų enciklopediją" abiems vaikams, kai jie bus didesni, nes už storą storą knygą, kuri, manau, bus labai naudinga tesumokėjome 30lt! Taip pat kelias knygas parvežėm broliui, o man pirkom "Dekupažas ir kitos dekoravimo technikos". Šios knygos gimimą netyčia užtiko ir sekiau čia, pačios knygos nepaleidau visą vakarą, labai išsamu, labai naudinga net ir tiems, kurie apie dekupažą yra girdėję labai labai mažai.

Pusryčiai su Klimtu

Prasidėjus šiems metams aš jaučiau, kad man jie bus kitoki. Ir ta nuojauta po truputį pildosi. Šiandien viena mano lėlė iškeliavo džiuginti naujų namų. Ir pirmą kartą aš lėlės nepadovanojau.

Taigi, "Pusryčiai su Klimtu". Idėją padiktavo užuomina, kad lėlės gavėja labai mėgsta dailininko Gustavo Klimto darbus. Visa kita susidėliojo savaime.

Paperclay, šilkas, linas, vilnos garbanos, čekiško stiklo ir mediniai karoliukai, akriliniai dažai, pastelė, oda, keramika, medis. 37 cm (be stovelio)

Sekmadienio mintys. Tėvai ir vaikai. Arba kaip auginti vaikus, kad paskui netektų gailėtis

Kas man pasakys - kaip? Tarp labai artimų ir ne tokių artimų žmonių pilna tokių, kurie pilni nesutarimų su tėvais, paslėptų nuoskaudų, pykčio ir blogumo. skubu rašyti, kad aš nesu tokia. Su savo tėvais sutariu net labai gerai, džiaugiuosi, kad juos tokius nuostabius turiu ir pati norėčiau, kad mano vaikai apie mane galvotų taip, kaip aš apie savo tėvus. Bet šiandien ne apie tai.

Man labai keista stebėti suaugusius vaikus ir dar labiau suaugusius jų tėvus, kurie gyvena kovoje - kas geriau žino kaip vaikui gyventi gyvenimą. Tas keistumas vėlgi kyla dėl to, kad mano tėvai niekada ar beveik niekada neaiškino kur man mokytis, kada eiti dirbti, kada tekėti ar gimdyti vaikus. Turėjau daug laisvės priimti sprendimus, daryti klaidas ir jas taisyti ir esu labai už tai dėkinga. Bet ir vėl. Tarp pačių artimiausių matau kitokių pavyzdžių ir mąstau kaip man nepadaryti klaidų, netapti savo vaikų prieše. Nenoriu kad kiekvienas mano žodis būtų priimamas kaip kritika ar nepagrįstas reikalavimas. Nenoriu, kad mano vaikai nenorėtų man kažko pasakoti vien todėl, kad jie jau žino, kad mamos reakcija bus neigiama. Noriu leisti vaikams gyventi jų gyvenimą.

Proginis įrašas

Jau daugiau nei metai rašau apie mus namuose. Tiek visko įvyko ir tiek daug patyrėm, atradom. Labai džiaugiuosi, kad yra apie mus skaitančių. Ačiū Jums visiems.

Gražiųjų metų švenčių proga, norėčiau palinkėti ramybės, kantrybės, sveikatos ir sėkmės. Būkite laimingi ateinančiais metais. Būkite kūrybingi.

Auksinis obuoliukas

Atsitinka kartais ir taip, kad Moliūgėlis pavirsta Auksiniu obuoliuku. Paskutinį rudens sekmadienį - rudeniška, bet jau Kalėdomis kvepianti lėlė.

Juliui jau metai

Labai greitai šie metai ipraėjo. Tiesiog akimirksniu. Atrodo tik važiavom į ligoninę, o va dabar toks vijurkas po namus laksto, lipa visur kur tik gali. Nuo vakar užlipa ant visų kėdžių, viską pasiekia. Žodžiu jau didelis vyrukas. Vaikšto po namus, seilės teka upeliais, nes dantys dygsta, rodo į viską iš eilės pirštuku ir aiškina savo kalba. Protinguolis. Mūsų berniukas.,

Nutikimai

Kai nerašau nerašau, kartais apima kažkoks ne tai kad kaltės, bet toks nesmagumo jausmas. Jaučiuosi turinti informuoti mielus skaitytojus, kurie čia užklysta, kaip ir kuo mes gyvenam. Žinia, tarp tų skaitytojų yra ir keletas artimų, bet toli esančių. Todėl dažnai, rašydama apie vaikus, šunę, katiną ir save jaučiuosi pasakojantį jiems tai ką pamirštu internetinių pokalbių metu.

Vaikai sloguoja. Turėjom svečių, kurie tokią "dovanėlę" mums paliko. Turbūt ne iš piktumo taip, tiesiog, netyčia. Bet nesmagu labai. Ypač kai mažiukas Julius neprakvėpuoja, miegot naktį blogai, pienuko naktį pagert negali, nes užsikimšusi nosis trukdo. O Sofija didelė šaunuolė. Jokių problemų. Ir nosį pučia ir vaistus sulašinam be pykčių. Norėtųsi, kad ta sloga į ką nors rimtesnio neišsirutuliotų.

O dabar apie malonesnius nutikimus. Julius vaikštinėja lauke. Pats. Namie vaikšto be problemų jau geras mėnuo, o lauke proga pavaikščiot atsirado praėjusią savaitę. Tam reikalui ir batus nupirkom. Dabar rėkia ir labai pyksta kai iš lauko nešu namo.

Sofija laukia Kalėdų. Mes vis prieš miega pašnekam apie jas, apie tai kaip eglę puošim. Eglę ji prisimena iš pernai, žino kur ji stovėjo. O dabar sako, kad laukia Kalėdų, dovanų ir eglės.

Man trūksta miego. Nors einu miegoti kartu su vaikais ir anksti. Bet pabundu taip pat anksti ir atrodo trūksta tų paskutinių 15 minučių miego. Kad tik tokios bėdos ir toliau...

O čia mūsų pabuvimai lauke. Labai sunku nufotografuoti abu vaikus kartu. Sunku juos apskritai nufotografuoti, nes ramiai nepastovi, eina, bėga, krenta.

Doloresa

Kažkaip neįtikimai man skambėdavo pasakymas, kad lėlė pati pasirenka vardą. Bet ėmė ir man taip nutiko. Beraitant kasas ėmė ir nuskambėjo varda galvoj - Doloresa :)

Sekmadienio mintys. Motinystė.

Kaip sekmadienis, taip mano galvoj kažkokių neramių minčių atsiranda. Šį kartą apie motinystę, pirmą nėštumą, pirmą vaiką. Sofijos laukiausi prieš 3 metus. Ne taip daug laiko praėjo, bet nemažai dalykų jau pasimiršo. Išliko tik jausmas, kad viskas vyko natūraliai. Mažutėlio laukimas, nėštumo mėnesiai, labai prailgusios paskutinės dienos, su aplinkinių klausimais "ar jau?" ir nelabai tradiciškas dukrytės gimimas (Sofija gimė užpakaliuku į priekį). Paskui pirmos dienos, nugraužti speneliai, pilvuko skausmas ir mažutės miegojimas man ir vyrui ant pilvo. Bet neatsimenu nei nerimo, nei nežinios, buvo tik ramybė, o jei ko nežinojau - visagalis internetas buvo po ranka. O kur dar mama ir puiki vaikų gydytoja?

Kodėl taip rašau? Turbūt todėl, kad vis susiduriu su pirmą kartą besilaukiančiomis moterimis, kurios pilnos baimių, keistų minčių ir man nesuprantamo požiūrio. Šiandien supratau, kad tik motinystė ir visa ta patirtis, kurią įgiji laukdama, gimdydama ir augindama vaikus suteikia neįkainojamą patirtį.

Šitas įrašas turėjo būt kitoks. Kategoriškesnis, griežtesnis, bet pradėjusi rašyti ir nuklydusi į prisiminimus nebegalėjau būti tokia. Manau, kad svarbiausia - ramybė ir nusiteikimas - viskas bus gerai, nes tai tavo vaikas, kurį mylėsi besąlygiškai