Sekmadienio mintys. Motinystė.

Kaip sekmadienis, taip mano galvoj kažkokių neramių minčių atsiranda. Šį kartą apie motinystę, pirmą nėštumą, pirmą vaiką. Sofijos laukiausi prieš 3 metus. Ne taip daug laiko praėjo, bet nemažai dalykų jau pasimiršo. Išliko tik jausmas, kad viskas vyko natūraliai. Mažutėlio laukimas, nėštumo mėnesiai, labai prailgusios paskutinės dienos, su aplinkinių klausimais "ar jau?" ir nelabai tradiciškas dukrytės gimimas (Sofija gimė užpakaliuku į priekį). Paskui pirmos dienos, nugraužti speneliai, pilvuko skausmas ir mažutės miegojimas man ir vyrui ant pilvo. Bet neatsimenu nei nerimo, nei nežinios, buvo tik ramybė, o jei ko nežinojau - visagalis internetas buvo po ranka. O kur dar mama ir puiki vaikų gydytoja?

Kodėl taip rašau? Turbūt todėl, kad vis susiduriu su pirmą kartą besilaukiančiomis moterimis, kurios pilnos baimių, keistų minčių ir man nesuprantamo požiūrio. Šiandien supratau, kad tik motinystė ir visa ta patirtis, kurią įgiji laukdama, gimdydama ir augindama vaikus suteikia neįkainojamą patirtį.

Šitas įrašas turėjo būt kitoks. Kategoriškesnis, griežtesnis, bet pradėjusi rašyti ir nuklydusi į prisiminimus nebegalėjau būti tokia. Manau, kad svarbiausia - ramybė ir nusiteikimas - viskas bus gerai, nes tai tavo vaikas, kurį mylėsi besąlygiškai