Sofijai jau 4!

Pradėjom dieną balionais, žvakių pūtimu ir torto valgymu pusryčiams. Smagu. Mažiau smagu, kad švenčiam sirgdami, bet pavasaris ant nosies todėl tos nosies ir nenukabinam, laukiam ligų sezono pabaigos.

Kiek begalvočiau apie savo maža-didelę dukrą visuomet būtinai turiu prisiminti jos gimimą. Gimė ji ypatingai ir ne taip kaip visi, nusprendusi pirmiausia užpakalį pasauliui parodyti. Ji ir dabar yra kitokia, atkakli ir žinanti ko nori.

Knygų mylėtoja nuo mažų mažų dienų iki dabar (tikiuosi ir toliau), dailininkė ir dar gyvūnų daktarė. Princesė ir balerina.

Ir nors kartais labai sunku su ja susišnekėti, dažniau ji yra mano draugė, kuri sako "mama, pamylėk", kepa su manimi sausainius ir piešia angelus. Didelis smagumas yra turėti dukrą. Abiems puoštis, kalbėtis, laukuotis nagus, mokytis siūti ar sodinti gėles.

Su gimtadieniu, Sofija, mano užsispyrus ožkyte!

Sekmadienio katiniavimas

Aš labai mėgstu sekmadienius. Dažniausiai jie ramūs, man, kažkodėl, ypač kūrybingi. Tačiau šiandien didžiąją dalį dienos prasinervinau ir pravaikščiojau aplink namus ieškodama mūsų katino. Jis šią savaitę traumuotas, sužalota koja ir nėjo į lauką. Bet šiandien buvo toks nuostabus oras, taip saulė švietė, visi buvom lauke, katiną išleidau, maniau pasilepins, o jis ėmė ir paspruko. Aš jį pražiūrėjau...

Pabėgo ir negrįžo. Po vaikų pietų miego išėjau ieškot ir kis kis ir kac kac niekas nepadėjo. Aprengiau vaikus ir išėjom visi ieškot, pasiblaškėm kojas sušlapom, bet katino neradom. Man tiesą sakant daug visokių nekokių minčių į galvą prilindo, kad užstrigo kur nors, nes jis su apykakle tokia, kad kojos nelaižytų, ir dar baisiau aš galvojau... Galų gale parėjom namo, saulė jau buvo nusileidus, o mūsų gražuolis, lyg niekur nieko pasitinka mus prie durų. Stvėriau į glėbį, apžiūrėjau nuo iki, visas švarutis gražutis, greičiausiai kaimynas nepastebėjo ir pas save garaže uždarė, o kol mes vaikščiojom, jis išvažiavo, gerai, kad mūsų katiną į laisvę išleido :)

Prietarai

Ar esate prietaringi? Aš nelabai, tačiau pamačiusi juodą katę, automatiškai ieškau kur baltą spalvą galėčiau paliesti ir dar nusispjaunu per kairį petį, tiesa, tik mintyse :)

Vaikystėje, atsimenu tikėjau, kad jei užlipsi ant šulinio dangčio, tave ištiks nelaimė, o kad taip neatsitiktų, reikia, kad kažkas tris kartus per nugarą patapšnotų (kažkaip nenorėjau rašyti - padaužytų). Tiesa, dabar vis dar vengiu tų šulinių dangčių ir ant jų nelipu, maža kas...

Mano vyras turi tokį prietarą - niekada nesibučiuoja, jei mus skiria slenkstis. Todėl ir kilo mintis parašyti apie prietarus, šiandien išlydėdama jau ruošiausi pabučiuoti, o jis pirmiausia žiūri - ar slenkstis mūsų neskiria! Atsargus žmogus ir tai man labai patinka.

O kur dar tie prietarai lydintys būsimą mamą visą nėštumą? Nekirpk plaukų, nevalia megzti, jokiu būdų neišsigąsk ir taip toliau ir panašiai. O tada gimsta vaikelis ir vėl iš naujo, niekam nerodyk jo mėnesį ar net daugiau.

O kur dar sudužę veidrodžiai, lėkštės, puodeliai, nukritę stalo įrankiai, pranašaujantys nelauktus svečius. Atrodo net būtų lengviau gyventi i rnuo negandų apsisaugoti, jei visais prietarais pasikliautume.

Grįžtant prie juodų katinų, yra ne vienas prietaras susijęs su gyvūnais. Ar žinojote, kad jei šuo ar katė ėda žolę - bus lietaus? Na, o jei jau gandras ant namo stogo nusileido - lauk šeimos pagausėjimo.

Kur miega vaikai

Skaitinių sekmadienis.
Labai noriu pasidalinti šiandienos atradimu.  Design Mom tinklaraštyje aptikau ir nesusilaukiau neperžiūrėjusi James Mollison knygos Where Children Sleep. Tiesą sakant esu sukrėsta, tiek skurdo, kuriame gyvena vaikai, tiek kontrasto, kaip vaikai, gyvenantys toje pačioje šalyje, gyvena skirtingai.

Vakar aš buvau prastas suaugęs žmogus

Pagaliau atėjo toks laikas, kai dauguma mano draugių turi vaikų. Kai gimė Sofija aš buvau viena mama tarp visų draugių, todėl nei gyvenimiškų patarimų, nei draugiško palaikymo žodžio neturėjau iš kur gauti. Teko daug skaityti, atsirinkti man tinkamus patarimus, taip pat daug dalykų išbandyti savo ir savo vaikų "kailiu".
Ilgai nenorėjau apie tai rašyti, tiesą sakant bijau pasirodyti nepedagogiška mama, nesidominti, nešviečianti savęs vaikų auginimo klausimais. Iš dalies, tai būtų netiesa, nes pati visada sakiau ir sakysiu, kad niekas negimė mokėdamas, o vaikų auklėjimo taip pat reikia mokytis. Tačiau. Keli metai iš eilės, kažkodėl dažniausiai pavasarį pati sau tapdavau pati blogiausia mama. Nes vis, saulei stipriau pašvietus, aktyviau skaitydavau vaikų auklėjimo literatūra, tiek popierinę, tiek internetinę, kol galų gale, tik vienintelė mintis man ateidavo į galvą - esu bloga mama.
Ar tai būtų blogas internete, ar visų giriamas vaikų auklėjimo/auginimo vadobėlis, visur man atrodė rašo apie tai kaip idealūs tėvai idealiai augina vaikus.
Dar būdama paauglė, skaičiau kažkur straipsnį, kad vaikai, ant kūrių tėvai rėkia, ilgainiui pradeda to rėkimo negirdėti ir į jį nereaguoti. O kadangi mano mama mėgdavo patriukšmauti, aš sau prisižadėjau niekada, oi niekada ant savo vaikų nerėkt. Pažadukė esu...
Kartais jaučiuosi labai prastas suaugęs žmogus, nesugebantis susivaldyti kada reikia, pasakantis ne tai ką reikia. O žodis kaip žvirblis... Nenoriu rašyti, kad jaučiuosi bloga mama, nes tikiu, kad esu gera ir stengiuosi tokia būti, bet tos silpnumo akimirkos... Ar gali būti tėvai silpni? Nors kartais?
Tiesą sakant vengiu visų tų šaltinių, kur aprašomi nuostabūs tėvų-vaikų santykiai, nes man atrodo, kad mes taip negyvenam. Nes neskiriam viso savo laiko vien vaikams, nesėdam prie kompiuterio tik tada kai jie eina miegoti, mums patinka, kai jie žaidžia kartu, bet be mūsų, mes sakom, kad ateisim pas juos tuoj, kai padarysim kažką, kas tuo metu mums atrodo svarbiau už vaikus. Ar tai ir dar daug kitų dalykų daro mus blogais ar prastesniais tėvais? Aš nežinau.
Žinoma, galėčiau pasakoti apie visą bendrą mūsų ir vaikų veiklą. Bet nenoriu, nes šiandien prisimenu, kad vakar buvau prastas suaugęs žmogus, o dabar džiaugiuosi, kad Sofija darželyje, o Julius miega pietų. Dabar aš galiu sėdėt viena.