Auksinis obuoliukas

Atsitinka kartais ir taip, kad Moliūgėlis pavirsta Auksiniu obuoliuku. Paskutinį rudens sekmadienį - rudeniška, bet jau Kalėdomis kvepianti lėlė.

Juliui jau metai

Labai greitai šie metai ipraėjo. Tiesiog akimirksniu. Atrodo tik važiavom į ligoninę, o va dabar toks vijurkas po namus laksto, lipa visur kur tik gali. Nuo vakar užlipa ant visų kėdžių, viską pasiekia. Žodžiu jau didelis vyrukas. Vaikšto po namus, seilės teka upeliais, nes dantys dygsta, rodo į viską iš eilės pirštuku ir aiškina savo kalba. Protinguolis. Mūsų berniukas.,

Nutikimai

Kai nerašau nerašau, kartais apima kažkoks ne tai kad kaltės, bet toks nesmagumo jausmas. Jaučiuosi turinti informuoti mielus skaitytojus, kurie čia užklysta, kaip ir kuo mes gyvenam. Žinia, tarp tų skaitytojų yra ir keletas artimų, bet toli esančių. Todėl dažnai, rašydama apie vaikus, šunę, katiną ir save jaučiuosi pasakojantį jiems tai ką pamirštu internetinių pokalbių metu.

Vaikai sloguoja. Turėjom svečių, kurie tokią "dovanėlę" mums paliko. Turbūt ne iš piktumo taip, tiesiog, netyčia. Bet nesmagu labai. Ypač kai mažiukas Julius neprakvėpuoja, miegot naktį blogai, pienuko naktį pagert negali, nes užsikimšusi nosis trukdo. O Sofija didelė šaunuolė. Jokių problemų. Ir nosį pučia ir vaistus sulašinam be pykčių. Norėtųsi, kad ta sloga į ką nors rimtesnio neišsirutuliotų.

O dabar apie malonesnius nutikimus. Julius vaikštinėja lauke. Pats. Namie vaikšto be problemų jau geras mėnuo, o lauke proga pavaikščiot atsirado praėjusią savaitę. Tam reikalui ir batus nupirkom. Dabar rėkia ir labai pyksta kai iš lauko nešu namo.

Sofija laukia Kalėdų. Mes vis prieš miega pašnekam apie jas, apie tai kaip eglę puošim. Eglę ji prisimena iš pernai, žino kur ji stovėjo. O dabar sako, kad laukia Kalėdų, dovanų ir eglės.

Man trūksta miego. Nors einu miegoti kartu su vaikais ir anksti. Bet pabundu taip pat anksti ir atrodo trūksta tų paskutinių 15 minučių miego. Kad tik tokios bėdos ir toliau...

O čia mūsų pabuvimai lauke. Labai sunku nufotografuoti abu vaikus kartu. Sunku juos apskritai nufotografuoti, nes ramiai nepastovi, eina, bėga, krenta.

Doloresa

Kažkaip neįtikimai man skambėdavo pasakymas, kad lėlė pati pasirenka vardą. Bet ėmė ir man taip nutiko. Beraitant kasas ėmė ir nuskambėjo varda galvoj - Doloresa :)

Sekmadienio mintys. Motinystė.

Kaip sekmadienis, taip mano galvoj kažkokių neramių minčių atsiranda. Šį kartą apie motinystę, pirmą nėštumą, pirmą vaiką. Sofijos laukiausi prieš 3 metus. Ne taip daug laiko praėjo, bet nemažai dalykų jau pasimiršo. Išliko tik jausmas, kad viskas vyko natūraliai. Mažutėlio laukimas, nėštumo mėnesiai, labai prailgusios paskutinės dienos, su aplinkinių klausimais "ar jau?" ir nelabai tradiciškas dukrytės gimimas (Sofija gimė užpakaliuku į priekį). Paskui pirmos dienos, nugraužti speneliai, pilvuko skausmas ir mažutės miegojimas man ir vyrui ant pilvo. Bet neatsimenu nei nerimo, nei nežinios, buvo tik ramybė, o jei ko nežinojau - visagalis internetas buvo po ranka. O kur dar mama ir puiki vaikų gydytoja?

Kodėl taip rašau? Turbūt todėl, kad vis susiduriu su pirmą kartą besilaukiančiomis moterimis, kurios pilnos baimių, keistų minčių ir man nesuprantamo požiūrio. Šiandien supratau, kad tik motinystė ir visa ta patirtis, kurią įgiji laukdama, gimdydama ir augindama vaikus suteikia neįkainojamą patirtį.

Šitas įrašas turėjo būt kitoks. Kategoriškesnis, griežtesnis, bet pradėjusi rašyti ir nuklydusi į prisiminimus nebegalėjau būti tokia. Manau, kad svarbiausia - ramybė ir nusiteikimas - viskas bus gerai, nes tai tavo vaikas, kurį mylėsi besąlygiškai

Jau Kalėdos...

...nes aš jau gavau dovanų! Jau rašiau apie Iną ir jos dovanas. Ėmė ir visai netikėtai tos dovanos teko man. Ar ne stebuklų metas? Aš labai džiaugiuosi, stebiuosi ir kol kas negaliu patikėti. Ačiū, Ina!

Katinas ir naujienos

Šiaip pats katinas yra naujiena. Niekas nežino, bet mintį apie katiną aš brandinau ilgai ilgai, nuo pavasario turbūt. Bet panorėdavau panorėdavau, ne, nepraeidavo, bet nustumdavau tą norą kažkur į kamputį. O dar ir vyras nelabai katinus mėgsta, o dar šunė tokia, kad katina pamačius gali bėk į pasaulio kraštą paskui jį. Bet. Po ilgokai užtrukusių paieškų mes jau turim katinuką, kuris dar nedidukas, bet tikras gudruolis. Šunė jį priėmė geriau nei aš tikėjausi, vaikam didžiulis džiaugsmas, kad katinas paskui juos bėgioja, su žaislais žaidžia. O man šiaip smagu. Kaip vyrui, dar nežinau, nes jis vėl toli ir grįš tik kitais metais.

Čia kita mūsų naujiena. Šiemet Kalėdas sutiksim be tėčio ir pamatysim jį tik po Naujųjų. Labai netikėta buvo šita komandiruotė mum, tikėjomės, kad ilgiau pabūsim visi kartu, o čia du mėnesiai nespėjo prabėgt ir vėl, kaip Sofija sako "tetis toli toli į darbą" išskrido. Dabar laukiu Juliuko pirmo gimtadienio, o paskui ir Kalėdos ne už kalnų. Labai tikiuosi, kad laikas be tečio prabėėgs labai greit.