Po tylos

Ir net nežinau ko ta tyla čia užslinkus buvo..? Įvykių ir naujienų daug. O aš tyliu.
Pradėsiu turbūt nuo to, kad vyras išsiilgtas grįžo po trijų mėnesių ir savaitės, kitą dieną iškart lėkėm į pajūrį savaitėlei. Prisipažinsiu, pirmą kartą per kokius tris metus man atostogos prie jūros neprailgo. nenorėjau namo, norėjau tik dar kuo ilgiau pabūti. Ir vaikam labai patiko. Kėlėmės su keltu iš Klaipėdos į Smiltynę. Sofija dar ir dabar prisimena, kaip su "lėvu" plaukė.
Kažkaip susiklostė, kad per kiekvienas mūsų šeimynines atostogas keliaujam pažiūrėt kur aš vaikystėj su seneliais ir tėvais atostogaudavau. Pernai tai buvo Šventoji, šiemet - Smiltynė. Smagu buvo pamatyt krantinę ir seną namą, kurio antrame aukšte mes atostogaudavome.

O po atostogų grįžę puolėm remontuot namų. Pagaliau savo eilės sulaukė vonia ir prieškambaris. Bus gražu. Kai baigsim.
Pačiam remonto ir vyro atostogų įkarštyje brangusis buvo iškviestas iš atostogų ir vėl išskrido į Kazachastaną. Šį kartą savaitei. Vėl likom vieni be tečio, su išgriauta vonia ir wc, be karšto vandens. Bet su superiniais darbininkais ( galiu rekomenduot), rudenine saule ir visai nebloga nuotaika.
Nuotaikos negadina nei dygstantys dantys, nei nei šio nei to užpuolę kosuliai, nei oželiai, vis iškišantys savo ragelius.
Dar liko nepaminėtas mano didžiausias džiaugsmas, susijęs su Sofija. pagaliau ji pradeda šnekėt žmonių kalba ir ją jau suprantu ne tik aš, bet ir aplinkiniai. Kiekvieną dieną daug naujų žodžių, frazių ir džiaugsmo mano širdžiai.