Auginti vaikus turėtų būti malonumas. Dažnai tai sau kartoju, deja, nedažnai taip būna. Labai noriu būtigera mama, nerėkiančia, nesibarančia, suprantančia, kartais norėčiau būti geresne mama, nei man vaikystėje buvo maniškė. Bet...
Jau antra savaitė gyvenam vieni su vaikais, tėtis komandiruotėje ir grįš po kelių dienų. Jaučiu, kaip fizinis nuovargis tampa mano nekantrybės ir pykčio priežastimi. Smagu, kad šiandien iš pat ryto perskaičiau apie kantrybės atsisakymą, nuo šiandien teks nusiraminti ir nesitikėti. O ko aš tikiuosi iš vaikų?
Labiausiai tikiuosi, kad Sofija užmigs pietų miego, kol mažiukas dar miega. Todėl sėdžiu šalia jos kol ji malasi, pyksta, kuičiasi, išsidirbinėja, atsikalbinėja, o tada pratrūkstu.
Sėdėjau sėdėjau ir daugiau nesugalvojau nieko, kas mane išvestų iš kantrybės. Yra ir kaprizų ir užsispyrimo, bet stengiuosi viską išsiaiškinti, išspręsti, kad neprasidėtų verkimas ir ašarų upeliai.
Ir teisybę žmonės sako, kad kai kažko netenki, tik tada pajunti kaip tai reikalinga. Va šiom dienom neturiu vyro pagalbos ir tai taip jaučiasi mažose smulkmenose. Vakarais jie visada su Sofija susitvarko žaislus, kai dabar tai tenka daryti man ir jai, nepatikėsit, pajutau, kad tai yra netgi fizinis darbas. Surinkau po visą kambarį išsibarsčiusius žaislus ir pasijaučiau kaip žemę kasus. Ir tai tik viena smulkmena.
Auginti vaikus tikrai yra darbas, ypač jei tai tenka daryti vienam. Labai noriu šį darbą dirbti atsakingai ir daryti kuo mažiau klaidų ir maau, kad tobulėjimui ribų nėra.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą