Ravėjimas: taupyk savo pinigus ir tobulėk kaip asmenybė. 3 priežastys kodėl ravėjimas yra naudingas Tau ir kaip tai pakeis Tavo gyvenimą.

Ar  Tu mėgsti gamtą? Prisimink, kaip vaikystėje atostogaudavai kaime pas močiutę. Buvo gera. Galėdavai miegoti ilgai, valgydavai daug ir gaudavai tik pačius skaniausius kasnelius. Manau, kiekvienas norėtų tai pakartoti.

Tiesa, atostogos pas močiutę turėjo ne tik pliusų, bet ir vieną kitą minusą... Ar Tavęs prašydavo grėbti šieną? Arba parvesti karvę iš ganyklos? Aš pati, nesu dariusi nei vieno iš šių dalykų – močiutės kaime aš tiesiog neturėjau. Bet. Turėjau močiutę kolektyviniame sode. Ir mano vasaroms taip pat netrūko pliusų – braškės su pienu, krūva draugų (tokių pačių miestiečių kaip ir aš, ištremtų į gamtą), maudynės, gaudynės, pirmi bučiniai... Oi, apie ką čia aš J

Taip, žinoma ir minusų buvo. Man  reikėdavo ravėti. O, Nuobodybe Aukščiausioji! Kam tai liepti daryti trylikametei, kuriai paskirtas pasimatymas po kaimyno obelim? Koks ravėjimas? Kokios žolės?

O štai dabar aš tupiu lysvėje, popiečio  saulė  spigina man į pakaušį, aš traukiu vieną piktžolę po kitos iš įšilusios žemės (beje, kad būtų tiksliau,  aš raviu svogūnus) ir nežinia, ar tos saulės paveikta, ar ši mintis jau seniai tūnojo kažkur mano galvoje, aš supratau kiek daug ravėjimas davė man ir kiek daug ravėjimas gali suteikti Tau.

Čia surašiau tuos dalykus, kurie nutinka ravint, o Tu to net nepastebi. Tiesą sakant, kol neįsigilinau ir man ravėjimas atrodė tiesiog užsiėmimas, kurį reikia padaryti, kad užaugintum daržoves. Ilgą laiką dariau tai be didelio noro nors ir nebelaukė manęs niekas po kaimyno obelim, turbūt sutiksi su manimi, kad galima rasti begalę įdomesnių dalykų.

Taip galvojau iki tos saulėtos popietės. Kol mane aplankė Ravėjimo Prasmės Supratimas. Atskleisiu Tau 3 priežastis kaip ravėjimas gali suteikti prasmę tavo gyvenimui.

1.  Mokaisi pozityviai mąstyti. Jei tavo lysvė atrodo begalinė, tu ravi ravi ir pabaigos nėra, tave apima neviltis. Kur ta pabaiga, kur? Ir tada, kai jau atrodo piktžolės niekada nesibaigs, jos baigiasi, o tu lengviau atsipūti. Taip ir gyvenime. Kai atrodo viskas juoda ir blogai, kai nematai išeities iš tos tamsios skylės, kurioje dabar esi – op ir sprendimas nusileidžia kaip iš dangaus. Kuo daugiau tokių ilgų lysvių, tuo greičiau tu supranti, kad piktžolės baigiasi. Taip ir gyvenime, pradedi kiekvienoje situacijoje įžiūrėti teigiamus dalykus, žinai, kad tai kas neigiama greit pasibaigs ir stengiesi net ir blogiausioje situacijoje rasti tai, ko gali pasimokyti.
2. Ieškai ir sužinai ko nori gyvenime. Ravint viskas paprasta – Tu nori, kad žolių darže, gėlyne ar po krūmais būtų kuo mažiau. Kad augalai gautų pakankamai šviesos ir maisto medžiagų, na ir dar, kad vaizdelis būtų neblogas.  O kaip su Tavo gyvenimu? Ar žinai ko nori? Ar viskas taip aišku, kad eini tiesiai į savo tikslą? Jei ne, gali palyginti: apžėlęs daržas=Tavo gyvenimas be tikslo, išravėtas daržas=Tavo kelias ten kur nori būti ir ką nori daryti. Ir net čia Tau gali padėti ravėjimas. Keliaujame prie trečio punkto kur paaiškės kaip.
3. Pažvelgi į save iš šono. Gali tikėti, gali ne, bet ravėdamas lieki tik Tu ir Tavo mintys. Tu pažvelgi į save iš šono, gali mąstyti ką tinkamas. Ir jei vieniems tai – ką valgysiu vakarienei, man – mano minčių ir poelgių analizė.  Ravėdama aš turiu daug laiko pagalvoti, pasvajoti ir galų gale sužinoti ko noriu. Kai apmąstai savo poelgius, galvoji apie save ir sužinai kas toks esi, galų gale sužinai ko nori ir koks Tavo kelias. Dabar jau žinau, kad nėra paprasta atsikelti rytą su mintim – vėl tas pats, nėra lengva apsimetinėti, kad Tau viskas gerai, nėra lengva laukti pasikeitimų ir daryti tai ko nenori daryti. Bet dar sunkiau yra suprasti ko nori, atsistoti ir imti ta norima veikla užsiimti.

Mano mėgstamas posakis ilgą laiką buvo “Aš nežinau kuo noriu būti užaugusi”. Nors aš seniai užaugusi (lyg ir), bet vietos po saule nejautimas, mėgstamos veiklos neturėjimas ilgainiui pradėjo mane varyti iš proto.  Kol nepradėjau gilintis ir analizuoti. Tam labai padėjo nepatinkantis darbas. Kad ir kiek aš stengiausi apie tai mąstyti pozityviai, kad man smagu daryti ką darau, kad čia laikina ir pan. Net savotiškai meldžiausi ir kartojau sau “mano darbas man patinka, aš esu nuostabi pardavimų vadybininkė”, kiekvienas rytas man yra nemielas, nes reikės eiti ir daryti ko nenoriu daryti. Taip galvodama aš kenkiu ne tik sau, bet ir tai vietai kurioje aš dirbu, nes Tu turbūt įsivaizduoji, kokia yra darbo kokybė, kai viską atlieki pro sukastus dantis...

Laikas atsistoti ir eiti ravėti. Oi – daryti tai ką noriu daryti. Keisti savo gyvenimą ir būti laimingai. Nes, kaip man sakė vienas žmogus,  žmogaus tikslas – būti laimingu. Kas tave daro laimingu?

P.S. Apie pinigų taupymą ravint tikrai nepamiršau.  Ir tai yra labai paprasta – vieno vidutinio šiltnamio nuravėjimas, išpurenimas, pomidorų pririšimas ir pasigerėjimas darbo rezultatu sudegins tau tiek kaloriju, kiek kaloriju, kiek vienas intensyvus uzsiemimas sporto klube. Visiškai nemokamai! Viename išravėtame šiltnamyje tu užauginsi tiek pomidorų, kiek tikrai nenusipirktum nei turguje nei parduotuvėje. Net jei ir pirktum, jų kokybė nebus tokia, kokia bus tavo paties užaugintų pomidorų. Ar dar reikia tęsti?

Šį įrašą parašiau kaip užduotį, po nuostabaus Lino Matulio - Super Gentis užsiėmimo apie blogo rašymą. Linas ir Super Gentis yra mano asmeninis atradimas šiais metais, kaip ir Gyvenimo Būdo Dizaino Laboratorija, bei HUB Vilnius. Jūs neįsivaizduojat, kiek man įkvėpėt drąsos. Ačiū.

Šunys

Taip jau atsitiko (liūdnai), kad prieš daugiau nei mėnesį netekom savo šunės Sitos. Atsirado ji pas mane netikėtai. Tiesiog vieną dieną, Donato bloge radau skelbimą, kad taksiukė ieško namų. Gyvenau tuomet viena studentų bendrabutyje, todėl daug negalvojau ir šunę pasiėmiau, pamenu, važiavau į N. Vilnią jos pasiimti ir negalėjau net pagalvoti, kad taip greit netoli nuo ten ir gyvensiu. Gal ir kvaila, bet buvau ir esu įsitikinusi, kad Sita (taip, vardas "padarytas" iš mano vardo) į mano gyvenimą atnešė daug laimės. Pvz. vyrą, kuriam mūsų pažinties vakarą suplėšė kojines, namus, vaikus. Gal visa tai būtų atsitikę net jei neturėčiau šuns, bet tikiu tuo, kad gyvūnai namuose ir gyvenime yra teigiamos energijos nešiotojai. Taigi su daug ašarų palydėjome Situtę į Vaivorykštės šalį. Dabar, įvedus į Google "taksas" tarp pirmųjų nuotraukų galima pamatyti mažytę Sitą.

Tokią ją pamačiau.

Tokia ji mus paliko

Buvome nutarę, kad iki rudens jokio šuns neturėsim. Pakeliausim, paatostogausim be rūpesčio, kam palikti prižiūrėti ir pan. Bet kiekvieną dieną, vaikai žaidė tik tai, kad jie šunys, kur nors pamatę šunį kalbėdavo, kad mums reikia naujo šuns. Ir aš pradėjau žiūrinėti skelbimus. Ir vesti derybas su šeimos galva :) Derybų ir paieškų rezultatas - Bruknė-Gėlė mūsų nauja taksė. Meluočiau jei sakyčiau kad nesvajojau apie tokį šunį. Taksus myliu visą gyvenimą. Matyt tai yra man tinkanti veislė su visų jų užsispyrimu, ypatingu charakteriu ir nuostabiu protu.

Bruknė-Gėlė mūsų nauja šeimos narė

Šiandien Australija

Aš nuo šiandien ryto Australijoj. Žinoma, perkeltine prasme, bet keliauju štai dabar per keletą blogų ir bijau įklimpti giliau.
Du ''mamiški'' blogai. Gražios nuotraukos ir labai nuoširdu. one claire day ir the beetle shack. Šviesu, gera, šilta. Dar sakyčiau paprasta ir nuoširdu. Ir spalvinga. Tiesiog esu labai sužavėta ir manau, turiu ko pasimokyti.

one claire day

the beetle shack

Ir dar. Vyras ir moteris. Vyras ir žmona. Du blogai ir viena didelė meilė, tiesiog spinduliuojanti iš jų įrašų. Negaliu nesusižavėti. Tiksliau, esu visiškai apkerėta. O vyro, Tim jo vardas, nuotraukos - tiesiog trūksta žodžių. Kiek kartų galvojau apie šeimos fotosesiją, niekada nebuvau tikra, kokių nuotraukų norėčiau. Dabar žinau, būtent tokių, kokias pamačiau Australijoje.

http://www.timcoulson.com/

http://www.timcoulson.com

http://www.timcoulson.com

Norit kažko gražaus, keliaukit šiandien į Australiją.

Mūsų namai

Pastaruoju metu pažįstamų rate padaugėjo statančių/įsirenginėjančių namus. Aš pati šio etapo kol kas pakartoti nenorėčiau, bet pasakojimai apie statybas, grindų, sienų, durų spalvų pasirinkimą ir baldų paieškas sukėlė manyje tikrą minčių audrą apie tai kaip mes kuriame savo namus.
Pradėti reikėtų turbūt nuo to, kad į savo namą įsikraustėme iš mažo studentų bendrabučio kambarėlio. Kartu su savimi atsivežėme sofą, lentyną, TV ir dvi taburetes. Tiesa, kartu su namu gavome gerokai padėvėtus virtuvės baldus. Pradžiai mums užteko.
Įsikraustėme ne į naują namą, bet į anksčiau žmonių gyventą, todėl, kaip sako mano vyras, buvo daug sunkiau daryti remontą, nes prieš sienas gražinant, jas reikėjo perdaryti ir pan.
Pirmas kambarys, kurį norėjome sutvarkyti savaip buvo miegamasis, nes jau laukėme dukros ir norėjosi leliuką parsivežti nors į vieną tvarkingą kambarį. Ir nors kambarį įsivaizdavau oranžinėmis grindimis ir pilkomis sienomis, gavosi kaip gavosi - rudos grindys ir žalios sienos :)
Po truputį didėjo sutvarkytas namų plotas. Tačiau bendros namų vizijos nebuvo. Viską darėme taip, kaip atrodė gražu, gerai ir teisingai. beje, sulaukėme ir profesionalaus dizainerio pagalbos, bet pagalvoju dabar, kiek naudingi gali būti toki patarimai, kai nežinai ko nori...
Žinojau tiek, kad man labai gražu tapetai. Gražu ir dabar, tik ne tokiais kiekiais :) Tapetais išklijavom visą svetainę, virtuvės sieną, darbo kambarį, miegamąjį, laiptine ir net sieną vonioje. Po poros metų svetainės tapetus lupom ir vietoj geltonų/žydrų sienų turim šviesų kambarį. Dabar jaučiu, kad šis kambarys tapo atskaitos tašku, nuo jo prasidėjo namų pertvarka ir mano suvokimas kokių namų noriu.
Didžioji dalis baldų mūsų namuose atsirado "iš bėdos". Atsivežėm iš kaimo nenaudojamas kėdes, stalą, net sutaupytus kilimus (taip, būna ir taip). Priglaudėme porą sofų, na žinote, laikinai, kol bus geresni laika, o tada kaip keisim visus baldus iš karto. Taip galvojome tada.
Tie daiktai "iš bedos" padėjo man pamilti senus daiktus, nebijoti jų taikyti namuose ir taip kurti įdomią erdvę. Dabar esu dažna dėvėtų baldų parduotuvių lankytoja, dažnai peržiūriu skelbimus, gal netyčia ir nebrangiai kažką įdomaus surasiu. Abu su vyru ieškome įdomių sprendimų ir naujų daiktų panaudojimo būdų. Viename airiškame interjero žurnale pamatėme išradingai panaudotą seną radio aparatą. Tokį, kokį turėjo mano vyro močiutė. Neužilgo radija jau buvo mūsų namuose, o išvalę viso gyvenimo dulkes, naudojame ją kaip staliuką prie sienos.

House and Home

Mūsų radija

Dar vienas labai mylimas mano baldas - indauja, kurią gavome dovanų iš vyro tėčio. Na, mes jos labai prašėme, taip ji mums tiko ir patiko. Dabar ten laikau iš močiutės paveldėtus serviziukus, taures vynui, vyną, vaikystės nuotraukas ir dvi karves. Ir dar antys pačiame viršuje.

Mūsų indauja

Galvoju, kad namų vizija, suvokimas, kokių nori namų ateina ne iš karto. Ir tikrai ne tada, kai tik pradedi gyventi naujuose namuose. Manau, sveika išbandyti įvairias dekoravimo priemones ir medžiagas, nebijoti ieškoti netradicinių sprendimų. Reikia priimti į namus mielus daiktus, derinti juos su jau turimais ir kurti sau mielą erdvę, negalvojant, ką kiti pasakys, ar kaip kitiems atrodys.

Vaikystės draugės

Vakar tėtis atsiuntė mano vaikystės laikų nuotrauką. Čia aš ir mano vaikystės draugės, vienos iš jų, kažkodėl manau, kad Mildos gimtadienio šventėje. Įdėjau nuotrauką į Facebook'ą, tikėjausi, kad ne vienai man ji sukels gražių prisiminimų. Taip ir buvo.
Aš labai mėgstu prisiminti savo vaikystę.  Augau Kaune ir buvau tikras asfalto vaikas, tik vasaras su seneliais leisdavau kolektyviniame sode. Puikiai prisimenu ėjimą į kiemą ir visus žaidimus. Kai augau, aplink buvo daug vaikų, atrodo mergaičių buvo dauguma, todėl žaidėm daug mergaitiškų žaidimų. Geriausiai atsimenu kaip žaidėm Mis rinkimus. Reikėdavo papasakoti kaip esi apsirengusi, prisistatyti. Mano suknelės visada būdavo juodos su baltu. Kai jau draugėms atsibodo vienoda mano apranga, man buvo pasiūlyta juodą pabandyt derinti su kitomis spalvomis.
Kaip jau minėjau nuotrauka aukščiau iš gimtadienio - mūsų kiemo tėvai turėjo tradiciją rengti vaikų gimtadienius su daug svečių, todėl buvo labai linksma. Daug skanumynų, tortas, žele, "Laimės šulinys". Viskas priklausė nuo mamų fantazijos. Daug juoko, dovanų ir gražių suknelių, kurios vėl gi - nuo mamų fantazijos priklausė. Vis noriu savo dukrai tokią šventę surengti ir vis nepavyksta - kovas dar ligų laikas tai mes tai draugės sergam. Na, kada nors.
Ir nors iš vaikystės draugysčių liko tik pažintis, man labai smagu, kad nors truputėlį žinau kaip sekasi mano vaikystės draugėms. Ir galiu pasidžiaugti jų sėkme.

Iš kairės: Milda, aš, Monika, Leonora