Tradicijos ir linksmų švenčių

Šiemet pirmą kartą Kūčių vakarienė bus namie. Rimtai ruošiuosi jau savaitę šiam įvykiui. ir negaliu neprisiminti savo vaikystės kūčių, kurios yra man pavyzdys, kurių prisiminimas man pats gražiausias, tokių prisiminimų aš linkiu savo vaikams.
Tuomet mes neturėjome automobilio, todėl eidavome į stotelę ir šaltyje laukdavome 9 troleibuso. ir važiuodavom į Petrašiūnus (nežinantiems, tai toks rajonas Kaune, netoli Kauno marių). Visuomet būdavo labai svarbu pasižiūrėti į elektroninį laikrodį ant kažkurios gamyklos stogo, jis rodydavo ne tik valandas, bet ir oro temperatūrą. Mes važiuodavome pas mano senelius, mamos tėvus. Išlipdavome vienoje iš paskutinių stotelių ir ėjimas iki senelių namo, skambinimas į mamos vaikystės buto duris, laukimas, kol ar senelis ar močiutė atidarys, tai jau dalis stebuklo. Tuomet einam į kambarį, kuriame stalas, jo vidury plotkelės (mes taip vadinam) ir tas nekantrumas, jau sėsti, jau raguti, bet dar negalima, dar močiutė ne viską suruošusi. Senelių eglė, visuomet tikra, papuošta spalvotomis lepmputėmis, senais stikliniais žaislais (aš turiu jų keletą išsaugojusi). Pagaliau sėdam, senelio žodis, močiutė verkia, ji kažkodėl verkia per visas šventes. Dalinamės plotkelėmis, smagu, kai nulauži didelį gabalėlį. Neapsakomai stebuklinga atmosfera. Maistas ne taip svarbu, tiesa, vienais metais bandžiau išragauti visus dvylika patiekalų, kas man buvo tikras žygdarbis, nes silkės aš nevalgau. Tuomet kažkaip pavyko, bet daugiau to nekartoju. Ir po vakarienės, netikėtas beldimas į duris, o už jų, didžiulis maišas, tų išsvajotų dovanų. Ir tuomet jau jaučiuosi apsnūdusi, laiminga. Bet dar laukia kelionė namo, vėl ilgas laukimas stotelėje, 9 troleibusas, kelionė namo, stebint langus, papuoštus lemputėmis, kartais net eglę pavykdavo pamatyti papuoštą, jau tuoj lipsim, tik dar pažiūrim pro troleibuso langą, į savo balkoną ir jame žybsinčias, tėčio pagamintas lemputes.

Sunku žodžiais aprašyti ką jaučiu, kai prisimenu savo vaikystės kūčias, bet tokio jausmo linkiu savo vaikams. Tokią nuotaiką stengiuosi kurti, labai tikiuosi, kad man pavyks.

Gražių švenčių visiems, apsilankantiems ir skaitantiems tai ką pasakoju. Ačiū Jums. Linkiu gero ir verto prisiminti  Kalėdų jausmo!

Naujos lėlės

Šiais metais mano švenčių laukimo nuotaika labai įdomi  - karnavalinė. Tikrai negalėčiau jos kitaip pavadinti. princesės, persirengėlės katės, net ir žieminis vainikas tokių pačių spalvų kaip mūsų namukas, visi persirenginėja, ruošiasi, puošiasi, nuo pat pirmos žiemos dienos. Kaip kitaip, jei net gamta paslėpė lapkričio niūrumą po baltu gruodžio drabužiu. Va kaip poetiškai aš šiandien.
Dvi naujos lėlės ir dar būrelis laukia pabaigos. Pas mane ant darbo stalo - tikras karnavalas!

Miau. Lėlė sukurta lėlininkų forumo kalėdinei parodai "Angelai"

Raudonplaukė. Ši visai kaip aš ir plaukų spalva ir širdimi. Ir troškimais.