Šią savaitę turėjom svečių. Mano suolo draugę iš Kauno. Šnekėjom su ja apie drauges, geriausias drauges ir draugystę. Po poros dienų dar skaičiau straipsnį apie draugus ir jų buvimą mūsų gyvenime. O vakar vakare žiūrėdama Jūros šventės koncertą pamačiau, kad jo vedėja - mano geriausia vaikystės draugė Monika.
Turbūt Moniką ir galėčiau pavadinti vienintele geriausia drauge savo gyvenime. Mes gyvenom vienoje laiptinėje, aš 10, o ji 9 bute. Jos mama buvo lietuvių kalbos mokytoja, todėl mokindavo mus sakyti ne "morkava", bet oranžinė. Kol nemokėjom rašyti, piešdavom viena kitai piešinius ir įmesdavom į viena kitos pašto dėžutę, kai išmokom rašyt, prie piešinio prirašydavom "Sigita Monikai", arba "Monikai nuo Sigitos". Paskui Monika išsikraustė. Ir geriausios draugės daugiau aš neturėjau.
Neliūdžiu dėl to, nes draugių ir turėjau ir turiu, bet niekada nebuvo tos vienintelės, su kuria nuo vaikystės iki dabar draugautume, kartu švęstume šventes, tekėtume ar panašiu laiku norėtume susilaukti vaikų.
O šiaip kai pagalvoji, kiek daug reikia pastangų draugystei palaikyti ir išsaugoti. Beveik kaip santuokai. Pasikeičia gyvenimo aplinkybės, nebesutampa interesai, pas vienus atsiranda sutuoktiniai ir vaikai, o pas kitus dar ne. Ir dažniausiai draugystės nebelieka arba draugystė tampa tik sena pažintim. nesakau, kad tai blogai. Blogai kai draugų nebelieka visai.
